Bendrųjų audiencijų katechezės

Apie šventumą

Brangūs broliai ir seserys!

Per pastarųjų dvejų metų bendrąsias audiencijas mus lydėjo daugybė šventųjų: išmokome juos artimiau pažinti ir suvokėme, kad visa Bažnyčios istorija paženklinta vyrų ir moterų, kurie savo tikėjimu, savo meile ir savo gyvenimu buvo švyturiai kartų kartoms, lygiai kaip dabar yra ir mums. Šventieji įvairiais būdais rodė galingą ir perkeičiantį Prisikėlusiojo buvimą čia ir dabar. Jie leido Jėzui taip užvaldyti savo gyvenimą, kad kartu su Pauliumi galėjo pasakyti: „Aš gyvenu, tačiau nebe aš, bet gyvena manyje Kristus“ (Gal 2, 20). Sekdami jų pavyzdžiu, prašydami jų užtarimo, palaikydami artimą ryšį su šventaisiais, esame dar labiau suartinami su Kristumi, iš kurio „kaip Versmės ir Galvos trykšta kiekviena malonė ir pačios Dievo tautos gyvybė“ (plg. Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija apie Bažnyčią Lumen gentium, 50). Baigdamas šį katechezių ciklą, norėčiau pasidalyti keliomis mintimis apie tai, kas yra šventumas.

Ką reiškia būti šventam? Kas vadinamas šventu? Dažnai linkstame manyti, jog šventumas – keliems išrinktiesiems rezervuotas tikslas. Šv. Paulius, priešingai, kalbėdamas apie Dievo didįjį planą, sako: „...mus išsirinkdamas (Dievas) jame (Kristuje) prieš pasaulio sukūrimą, kad būtume šventi ir nesutepti jo akivaizdoje“ (Ef 1, 4). O jis galvoje turėjo mus visus. Dieviškojo plano centre yra Kristus, kuriame Dievas parodo savo Veidą: amžiais buvęs paslėptas slėpinys pilnatviškai apreiškiamas kūnu tapusiame Žodyje. O paskui Paulius dar priduria: „Dievas panorėjo jame apgyvendinti visą pilnatvę“ (Kol 1, 19). Kristuje gyvasis Dievas padarė save artimą, regimą, girdimą ir palytimą, kad kiekvienas galėtume semti iš jo malonės ir tiesos pilnatvės (plg. Jn 1, 14–16). Todėl krikščioniškasis gyvenimas pažįsta vieną vienintelį aukščiausią įstatymą, kurį šv. Paulius išreiškia formule, pasikartojančia visuose jo raštuose: tai – Jėzus Kristus. Šventumo, krikščioniškojo gyvenimo pilnatvės, esmė ne nepaprasti darbai, bet susivienijimas su Kristumi, gyvenant jo slėpiniais, persiimant jo nuostatomis, mintimis, elgsena. Šventumas matuojamas pagal Kristaus pilnatvės amžiaus saiką mumyse, pagal tai, kokiu mastu Šventosios Dvasios galia statydiname savo gyvenimą remdamiesi juo. Tai, pasak Pauliaus, buvimas panašiam į jį: „O kuriuos jis iš anksto numatė, tuos iš anksto ir paskyrė tapti panašius į jo Sūnaus pavidalą“ (Rom 8, 29). O šv. Augustinas sušuko: „Mano gyvenimas bus tikras gyvenimas, kai visas bus pilnas tavęs“ (Confessiones, 10, XXVIII). Vatikano II Susirinkimas dogminėje konstitucijoje apie Bažnyčią aiškiai kalba apie visų pašaukimą į šventumą, teigdamas, kad nė vienas nėra iš to pašaukimo išskirtas: „Įvairiais gyvenimo būdais ir pareigomis visi siekia vieno šventumo. Jo siekia visi, kurie, Dvasios vedami <...>, seka vargdieniu ir kryžių nešančiu Kristumi, idant taptų verti būti jo garbės dalininkais“ (Lumen gentium, 4).

Vis dėlto klausimas išlieka: kaip žengti šventumo keliu, atsiliepti į šį pašaukimą? Ar tai galiu daryti savo iniciatyva? Atsakymas aiškus. Šventas gyvenimas nėra pirmiausia mūsų pastangų, veiksmų vaisius, nes būtent Dievas, triskart Šventas (plg. Iz 6, 3), mus šventina, būtent Šventosios Dvasios veikimas gaivina mus iš vidaus, būtent pats mums perteikiamas prisikėlusio Kristaus gyvenimas perkeičia mus. Pasakykime tai dar kartą Vatikano II Susirinkimo žodžiais: „Kristaus sekėjai yra Dievo pašaukti ne dėl savo darbų, bet pagal jo paties planą bei jo malone ir yra nuteisinti Viešpatyje Jėzuje bei tikėjimo krikštu tikrai tapę Dievo vaikais ir dieviškosios prigimties dalininkais, todėl iš tikrųjų tapę šventi. Tą iš Dievo gautąjį šventumą jie privalo išlaikyti ir tobulinti savo gyvenimu“ (ten pat, 40). Tad giliausia šventumo šaknis yra krikšto malonė, buvimas įskiepytam į velykinį Kristaus slėpinį, kuriuo mums perteikiama jo Dvasia, jo kaip Prisikėlusiojo gyvenimas. Šv. Paulius primygtinai pabrėžia krikšto malonės žmoguje įgyvendinamą perkeitimą ir, vartodamas „su“, net kaldina naują terminologiją: „mirę su“, „palaidoti su“, „prikelti su“, „atgaivinti su“ Kristumi. „Taigi krikštu mes esame kartu su juo palaidoti mirtyje, – rašo jis, – kad kaip Jėzus buvo prikeltas iš numirusių <…>, taip ir mes pradėtume gyventi atnaujintą gyvenimą“ (Rom 6, 4). Tačiau Dievas visada gerbia mūsų laisvę ir prašo priimti šią dovaną bei su ja susijusius reikalavimus, prašo mūsų leisti save perkeisti Šventosios Dvasios veikimu, mūsų valiai tampant panašiai į Dievo valią.

Kaip mūsų mąstysena ir veiksmai gali tapti mąstymu ir elgesiu su Kristumi ir Kristaus? Kas yra šventumo siela? Vatikano II Susirinkimas paaiškina dar kartą, pasako, kad krikščioniškasis šventumas yra ne kas kita, kaip pilnatviškai įgyvendinama meilė. „Dievas yra meilė, ir kas pasilieka meilėje, tas pasilieka Dieve, ir Dievas pasilieka jame“ (1 Jn 4, 16). Savo meilę Dievas įliejo į mūsų širdis per Šventąją Dvasią, kurią mums yra davęs (plg. Rom 5, 5); todėl pirmoji ir būtiniausioji dovana yra meilė, kuria mylime Dievą labiau už visa, o artimą – dėl jo. Idant meilė, kaip gera sėkla, sieloje augtų ir neštų vaisių, kiekvienas tikintysis turi noriai klausytis Dievo žodžio ir, malonės padedamas, darbais vykdyti jo valią, dažnai priimti sakramentus, ypač Eucharistiją, ir dalyvauti šventosiose pamaldose, nuolat atsiduoti maldai, savęs išsižadėjimui, veikliai broliškai tarnybai ir visų dorybių puoselėjimui savyje. Mat meilė, kaip tobulybės ryšys ir įstatymo pilnatvė (plg. Kol 3, 14; Rom 13, 10), valdo, įpavidalina bei veda į tikslą visas pašventinimo priemones“ (Lumen gentium, 42). Galbūt ši Vatikano II Susirinkimo kalbėsena mums šiek tiek per iškilminga, galbūt turėtume tai pasakyti dar paprasčiau. Kas esminga? Esminga visada sekmadienį susitikti su prisikėlusiu Kristumi Eucharistijoje; tai ne papildoma našta, bet šviesa visai savaitei. Esminga niekada nepradėti ir niekada nepabaigti dienos bent be trumpo ryšio su Dievu. O mūsų gyvenimo kelyje esminga vadovautis „kelrodžiais“, Dievo perteiktais Dešimčia įsakymų, paaiškintų Kristaus, ir vien parodančiais, kas yra meilė konkrečiose situacijose. Mano akimis, švento gyvenimo tikrąjį paprastumą ir didingumą sudaro štai kas: susitikti su Prisikėlusiuoju sekmadienį; palaikyti ryšį su Dievu dienos pradžioje ir pabaigoje; priimant sprendimus vadovautis Dievo mums suteiktais „kelrodžiais“, kurie tėra meilės formos. „Todėl tiek Dievo, tiek artimo meilė yra tikro Kristaus mokinio žymė“ (Lumen gentium, 42). Štai šitai yra krikščioniškojo gyvenimo, buvimo šventam tikrasis paprastumas, tikroji didybė ir gelmė.

Štai kodėl šventasis Augustinas, komentuodamas Jono pirmojo laiško ketvirtąjį skyrių, galėjo drąsiai pareikšti: „Dilige et fac quod vis – Mylėk ir daryk, ką nori.“ Toliau jis tęsė: „Jei tyli, tylėk iš meilės; jei kalbi, kalbėk iš meilės; jei taisai, taisyk iš meilės; jei atleidi, atleisk iš meilės; leisk meilei tavyje įsišaknyti, ir iš tų šaknų išaugs tik gera“ (7, 8: PL 35). Kurie vadovaujasi meile, pilnatviškai gyvena meile, tuos veda Dievas, nes Dievas yra meilė. Štai kodėl šie didūs žodžiai teisingi: Dilige et fac quod vis.

Galime savęs paklausti: ar, būdami riboti, silpni, galime siekti tokių aukštų tikslų? Per liturginius metus Bažnyčia kviečia mus paminėti daugybę šventųjų, tų, kurie pilnatviškai gyveno meile, mokėjo mylėti ir sekti Kristumi savo kasdieniame gyvenime. Jie mums sako, kad kiekvienam įmanoma eiti tuo keliu. Šventųjų būta visose Bažnyčios istorijos epochose, visose pasaulio žemėlapio platumose, jie priklauso įvairiausioms amžiaus grupėms ir gyvenimo luomams, jie yra iš kiekvienos etninės grupės, kalbos ir tautos. Ir labai skirtingų charakterių. Norėčiau pridurti, kad ir mano asmeniniam tikėjimui daug šventųjų, ne visi, yra tikros žvaigždės istorijos dangaus skliaute. Ir norėčiau pridurti, man „kelrodžiai“ yra ne tik keli didieji šventieji, kuriuos myliu ir gerai pažįstu, bet būtent ir paprasti šventieji, tai yra geri žmonės, kuriuos matau savo gyvenime ir kurie niekada nebus paskelbti šventaisiais. Jie, taip sakant, yra paprasti žmonės, neišsiskiriantys į akis krintančiu didvyriškumu, tačiau jų kasdieniame gerume aš įžvelgiu tikėjimo tiesą. Tas gerumas, kurį jie išsiugdo laikydamiesi Bažnyčios tikėjimo, man yra patikimiausia krikščionybės apologija ir ženklas, kur glūdi tiesa.

Šventųjų, kanonizuotų ir nekanonizuotų, bendrystėje, kuria Bažnyčia gyvena dėl Kristaus buvimo visuose jos nariuose, džiaugiamės jų artumu bei draugija ir puoselėjame tvirtą viltį, kad gebėsime sekti jų pėdomis ir vieną dieną dalysimės tuo pačiu palaimingu gyvenimu, amžinuoju gyvenimu.

Brangūs bičiuliai, koks didus, gražus ir kartu paprastas krikščioniškasis pašaukimas atrodo šioje šviesoje! Esame pašaukti į šventumą: tai tikrasis krikščioniškojo gyvenimo matas. Dar kartą tai karštai išreiškia šv. Paulius rašydamas: „Kiekvienam mūsų duota malonė pagal Kristaus dovanos mastą. <…> Tai jis paskyrė vienus apaštalais, kitus pranašais, evangelistais, ganytojais ir mokytojais, kad padarytų šventuosius tinkamus tarnystės darbui, Kristaus kūno ugdymui, kol mes visi kaip vienas tikėdami ir pažindami Dievo Sūnų tapsime tikrais vyrais pagal Kristaus pilnatvės amžiaus saiką” (Ef 4, 7, 11–13). Visus kviečiu atsiverti mūsų gyvenimą perkeičiančios Šventosios Dvasios veikimui, tapkime maži akmenėliai tos Dievo istorijoje kuriamos didingos šventumo mozaikos, kad Kristaus veidas švytėtų visu savo spindesiu. Nebijokime aukštų siekių, Dievo aukštumų, nebijokime, kad Dievas paprašys iš mūsų per daug, bet vadovaukimės jo žodžiu kasdienėje veikloje, net jausdamiesi esą vargšai, netikę, nusidėjėliai: jis perkeis mus pagal savo meilę. Dėkoju.