Bendrųjų audiencijų katechezės

Apie Abraomo užtariamąją maldą (III)

Brangūs broliai ir seserys!

Pastarosiose dviejose katechezėse maldą apmąstėme kaip visuotinį reiškinį, įvairiomis formomis būdingą visiems laikams ir visoms kultūroms. Šiandien šia tema norėčiau pradėti biblinį kelią, padėsiantį mums pagilinti Dievo ir žmogaus sandoros, įkvepiančios visą išganymo istoriją ligi jos aukščiausio taško – galutinio Žodžio, Jėzaus Kristaus, dialogą. Tas kelias akina stabtelėti prie kelių paradigminių Senojo ir Naujojo Testamento tekstų ir asmenybių. Pirmą maldos pavyzdį savuoju Sodomos ir Gomoros miestų užtarimu mums rodo didysis protėvis Abraomas (plg. Rom 4, 11–12; 16–17). Norėčiau jus pakviesti pasinaudoti artimiausiomis katechezėmis geriau susipažįstant su Biblija, kurią, tikiuosi, turite namie ir kuriai paskaityti ir maldingai apmąstyti per savaitę skiriate laiko, kad geriau pažintumėte įstabią Dievo ir žmogaus – mums apsireiškiančio Dievo ir jam atsakančio, besimeldžiančio žmogaus – santykio istoriją.

Pirmasis tekstas, kurį norėčiau apmąstyti, yra Pradžios knygos 18-ajame skyriuje. Jame pasakojama, kad Sodomos ir Gomoros gyventojų nedorybės buvo pasiekusios tokį laipsnį, jog Dievas turėjo įsikišti, kad įvykdytų teisingumo aktą ir sustabdytų blogį, sugriaudamas šiuos miestus. Ir štai čia su savo užtariamąja malda įsiterpia Abraomas. Dievas nusprendžia atskleisti jam, kas turi įvykti, ir parodyti blogio didumą bei jo baisius padarinius, nes Abraomas yra jo išrinktasis, kuriam skirta tapti gausia tauta ir visam pasauliui nešti Dievo palaiminimą. Jam tenka išganymo misija, kuria atsiliepiama į nuodėmę, įsiskverbusią į žmogaus tikrovę: per jį Viešpats nori vėl grąžinti žmoniją prie tikėjimo, klusnumo, teisingumo. Ir štai dabar šis Dievo draugas atsiveria pasaulio tikrovei ir poreikiams, meldžiasi už tuos, kurie turi būti nubausti, prašo, kad jie būtų išgelbėti.

Abraomas iškart iškelia problemą visu rimtumu ir taria Viešpačiui: „Ar iš tikrųjų pražudysi teisųjį su nedorėliu? Jei mieste rastųsi penkiasdešimt teisiųjų, nejau pražudytum tą vietą ir neatleistum jai dėl penkiasdešimties mieste esančių teisiųjų? Ne tavo būdas daryti tokį dalyką – žudyti teisųjį su nedorėliu ir padaryti teisųjį lygų nedorėliui! Tai ne tavo būdas! Argi tas, kuris yra visos žemės Teisėjas, nesielgs teisingai?“ (Pr 18, 23–25). Šiais žodžiais labai drąsiai Abraomas primena Dievui būtinybę vengti susidorojimo be teismo: jei miestas kaltas, tai teisinga pasmerkti nusikaltimą ir paskirti bausmę, tačiau, pasak didžiojo protėvio, būtų neteisinga bausti be skirtumo visus gyventojus. Jei mieste yra nekaltųjų, jų nevalia traktuoti kaip kaltųjų. Abraomas pagrįstai sako Dievui, kad Dievas, kuris yra teisingas, taip elgtis negali.

Tačiau skaitydami tekstą įdėmiau, pamatome, kad Abraomo prašymas yra dar rimtesnis ir gilesnis, nes juo prašoma ne tik išgelbėti nekaltuosius. Abraomas prašo atleisti visam miestui ir daro tai apeliuodamas į Dievo teisingumą: „Nejau pražudytum tą vietą ir neatleistum jai dėl penkiasdešimties mieste esančių teisiųjų?“ (24b). Taip jis apyvarton paleidžia naują teisingumo idėją – teisingumo, kuris neapsiriboja kaltųjų nubaudimu, kaip daro žmonės, bet yra kitoks, dieviškasis teisingumas, ieškantis gėrio ir kuriantis jį per atleidimą, perkeičiantis, atverčiantis ir išgelbėjantis nusidėjėlį. Tad savo malda Abraomas šaukiasi ne tik atlyginamojo teisingumo, bet ir išganomojo įsikišimo, kuriuo, atsižvelgiant į nekaltuosius, iš kaltės išlaisvinami ir bedieviai jiems atleidžiant. Kone paradoksalią Abraomo mintį galima apibendrinti taip: akivaizdu, kad nekaltųjų nevalia traktuoti kaip kaltųjų, tai būtų neteisinga. Priešingai, kaltuosius reikia traktuoti kaip nekaltuosius įgyvendinant „aukštesnįjį“ teisingumą, suteikiant jiems išgelbėjimo galimybę, nes nusidėjėliai, priėmę Dievo atleidimą, išpažinę savo nuodėmes ir leisdamiesi būti išgelbėti, daugiau nebedaro bloga ir patys tampa teisiaisiais, kurių nebereikia bausti.

Štai tokio teisingumo Abraomas prašo savo užtarimu, prašo būdamas tikras, kad Viešpats gailestingas. Abraomas nereikalauja iš Dievo to, kas prieštarautų jo esmei. Jis beldžiasi į Dievo širdies vartus žinodamas jo tikrąją valią. Žinoma, Sodoma yra didelis miestas, penkiasdešimt teisiųjų tarsi nedaug, bet ar Dievo teisingumas ir jo atleidimas neišreiškia jo gerumo galios, net jei ši atrodo mažesnė ir silpnesnė už blogį? Sodomos sugriovimu turėtų būti sustabdytas blogis mieste, tačiau Abraomas žino, kad Dievas turi kitokių būdų ir priemonių, kaip apriboti blogio sklidimą. Nuodėmės spiralę gali nutraukti atleidimas, ir savo pokalbyje su Dievu Abraomas apeliuoja kaip tik į tai. O kai Viešpats sutinka pagailėti miesto, jei atsirastų tik penkiasdešimt teisiųjų, jis savo malda ima skverbtis giliau į dieviškojo gailestingumo bedugnę. Abraomas – kaip pamename – pradeda mažinti išgelbėjimui būtinų nekaltųjų kiekį: jei ne penkiasdešimt, gal pakaktų keturiasdešimt penkių, ir dar mažiau, kol pagaliau, jam kone begėdiškai atkakliai toliau prašant, pasiekiama dešimtis. „O jei rastųsi ten keturiasdešimt, trisdešimt, dvidešimt, dešimt“ (plg. 29, 30, 31, 32). Juo mažesnis kiekis, juo didesnis gailestingumas Dievo, kantriai besiklausančio maldos ir į kiekvieną prašymą atsakančio: „Pasigailėsiu... nesunaikinsiu... to nedarysiu“ (plg. 26, 28, 29, 30, 31, 32).

Tad Abraomo užtarimu Sodoma galėjo būti išgelbėta, jei ten būtų radęsi tik dešimt teisiųjų. Tokia yra maldos galia. Mat per užtarimą, meldimą Dievo išgelbėti kitus, rodosi ir reiškiasi Dievo visada puoselėjamas troškimas išganyti nuodėmingą žmogų. Su blogiu nesitaikstoma, jis turi būti parodytas ir sunaikintas bausme: būtent tokia yra Sodomos sugriovimo funkcija. Tačiau Viešpats nori ne nusidėjėlio mirties, bet kad jis atsiverstų ir gyventų (plg. Ez 18, 23; 33, 11), visada trokšta atleisti, gelbėti, dovanoti gyvenimą, blogį perkeisti į gėrį. Būtent kaip tik toks dieviškasis troškimas maldoje virsta žmogaus troškimu ir reiškiasi užtarimo žodžiais. Savo maldavimu Abraomas paskolino savo balsą, taip pat ir širdį dieviškajai valiai: Dievo troškimas yra gailestingumas, meilė ir išganingoji valia, ir per Abraomą ir jo maldą tas Dievo troškimas gauna galimybę konkrečiai pasirodyti žmonių istorijoje, kad būtų ten, kur būtina malonė. Savo maldos balsu Abraomas leidžia pasireikšti Dievo troškimui, troškimui ne sugriauti, bet išgelbėti Sodomą, dovanoti gyvenimą atsivertusiam nusidėjėliui.

Būtent to trokšta Viešpats, ir jo dialogas su Abraomu yra ilga ir nedviprasmiška jo gailestingosios meilės apraiška. Poreikis surasti teisių žmonių mieste tampa vis primygtinesnis ir galiausiai visiems gyventojams išgelbėti pakanka dešimties. Kodėl Abraomas apsiriboja dešimtimi, tekste nepasakoma. Galbūt tai skaičius, rodantis minimalų bendruomenės branduolį (dar ir šiandien dešimt asmenų yra būtinas kvorumas viešai žydų maldai). Kad ir kaip būtų, galvoje čia turimas nedidelis skaičius, nedidelė gėrio dalelė, pakankama dideliam blogiui išgelbėti. Tačiau Sodomoje ir Gomoroje neatsiranda nė dešimties teisiųjų, ir miestas sugriaunamas. Būtinybę jį sugriauti paradoksaliai liudija kaip tik užtariamoji Abraomo malda. Mat kaip tik ta malda atskleidė išganingąją Dievo valią: Viešpats buvo pasirengęs ir troško atleisti, bet miestai liko taip užsisklendę visus apimančiame ir kaustančiame blogyje, jog neatsirado būtinų nekaltųjų, galėjusių blogį perkeisti į gėrį. Mat kaip tik tokio išganomojo kelio meldė Abraomas: būti išganytam reiškia ne tiesiog išvengti bausmės, bet būti išlaisvintam iš mumyse gyvenančio blogio. Panaikintina ne bausmė, bet nuodėmė, meilės Dievo atmetimas, kuriame pačiame jau glūdi bausmė. Pranašas Izaijas maištaujančiai tautai sakė: „Tavo paties nedorumas nubaus tave, tavasis atsimetimas nuo manęs pasmerks tave. Taigi apsvarstyk ir praregėk, kaip baisiai kartu tau Viešpatį, savo Dievą, palikti“ (Jer 2, 19). Būtent iš to liūdnumo ir kartėlio Viešpats trokšta išgelbėti žmogų išlaisvindamas jį iš nuodėmės. Tačiau tam reikia vidinės permainos, kokios nors gėrio atramos, pradmenų blogiui į gėrį, neapykantai į meilę, kerštui į atleidimą perkeisti. Štai kodėl mieste turi būti teisiųjų, ir Abraomas nepaliaudamas kartoja: „Galbūt ten rastųsi...“: kad grįžtų sveikata ir gyvastis, „ten“, ligos tikrovėje, turėtų būti gėrio sėklų. Tie žodžiai skirti ir mums – kad mūsų miestuose būtų gėrio sėklų, kad padarytume viską, idant ne tik dešimt teisiųjų laiduotų mūsų miestų tikrą gyvenimą bei išlikimą ir išgelbėtų mus nuo to kartumo, kuris yra Dievo nebuvimas. O Sodomos ir Gomoros ligos tikrovėje šių sėklų nebūta.

Tačiau Dievo gailestingumas jo tautos istorijoje dar labiau išsiplėtė. Sodomai išgelbėti reikėjo dešimties teisiųjų, o Jeremijas Visagalio vardu pareiškia, kad Jeruzalei išgelbėti užtektų vieno teisiojo: „Paklajokite Jeruzalės gatvėmis, žvalgykitės ir stebėkite! Ieškokite jos aikštėse, ar rasite žmogų – bent vieną žmogų, vykdantį teisingumą ir ieškantį teisybės, idant galėčiau jai atleisti!“ (5, 1). Kiekis vėl sumažėjo, Dievo gerumas pasirodė dar didesnis. Bet ir to nepakanka, per kraštus besiliejantis Dievo gailestingumas nesulaukia gėrio atsako, kurio ieško, ir Jeruzalė krinta apgulta priešo. Pačiam Dievui prireikė tapti šiuo teisiuoju. Štai kam reikalingas įsikūnijimo slėpinys: kad laiduotų teisųjį, Jis tapo žmogumi. Teisusis visada bus, nes tai – Jis: Dievui pačiam reikėjo tapti tuo teisiuoju. Begalinė ir nuostabą kelianti dieviškoji meilė pilnatviškai apsireiškė, kai Dievo Sūnus tapo žmogumi, galutiniu Teisiuoju, tobulu Nekaltuoju, kuris visą pasaulį išgelbėjo mirdamas ant kryžiaus, atleisdamas ir užtardamas tuos, kurie „nežino, ką darą“ (Lk 23, 34). Tada kiekvieno žmogaus malda sulauks atsako, kiekvieno iš mūsų užtarimai bus iki galo išgirsti.

Brangūs broliai ir seserys, Abraomo, mūsų tėvo tikėjimo požiūriu, maldavimai tepamoko mus vis labiau atverti savo širdį apsčiam Dievo gailestingumui, kad kasdienėje maldoje trokštume žmonijos išganymo ir atkakliai bei pasitikėdami to prašytume Viešpaties, kuris yra didus meile. Dėkoju.