Bendrųjų audiencijų katechezės

Apie Jokūbo imtynes su Dievu (IV)

Brangūs broliai ir seserys!

Šiandien norėčiau su jumis apmąstyti Pradžios knygos tekstą, kuriame pasakojama apie gana ypatingą epizodą iš protėvio Jokūbo istorijos. Tą tekstą nėra lengva aiškinti, tačiau jis svarbus mūsų tikėjimo ir maldos gyvenimui. Jame perteikiama Jokūbo imtynių su Dievu prie Jaboko brastos istorija, kurios ištrauką ką tik girdėjome.

Pamenate, kad Jokūbas mainais į dubenį lęšių sriubos paveržė iš Esavo pirmagimio teisę, o paskui, pasinaudodamas nusenusio tėvo Izaoko aklumu, apgaule paglemžė pastarojo palaiminimą. Pasprukęs nuo Esavo pykčio, prisiglaudė pas giminaitį – Labaną, vedė, praturtėjo ir dabar keliavo atgal į gimtąjį kraštą stoti brolio akivaizdon, išmintingai pasirūpinęs tam tikromis atsargumo priemonėmis. Tačiau beveik pasirengusį tam susitikimui – per Esavo teritorijos ribą žyminčios upės brastą jau buvo pasiųsti jo palydovai – Jokūbą, kai jis liko vienas, staiga užpuola nežinomas vyras, su kuriuo Jokūbas imasi visą naktį. Būtent šios Pradžios knygos 32-ajame skyriuje aprašytos grumtynės vyras prieš vyrą jam tampa nepakartojama Dievo patirtimi.

Naktis yra tinkamas metas veikti slapčia, taigi geriausia akimirka įžengti į savo brolio teritoriją nepastebėtam ir galbūt puoselėjant iliuziją užklupti Esavą netikėtai. Tačiau jis pats užklumpamas netikėto išpuolio, kuriam nėra pasirengęs. Jokūbas panaudojo visas savo gudrybes, mėgindamas išsisukti iš pavojingos padėties, manė, kad jam pavyko viską sukontroliuoti, ir štai dabar pakliūva į paslaptingas grumtynes visiškai vienas, be galimybės organizuoti tinkamą gynybą. Beginklis Jokūbas naktį kovoja su kažkuo. Tekste užpuoliko tapatybė nenurodoma; vartojama hebrajiška sąvoka, bendrai reiškianti „vyrą“, „kažką“; tai miglotas, neaiškus apibrėžimas, kuriuo sąmoningai neatskleidžiama, kas užpuolikas. Tamsu. Jokūbui nepavyksta aiškiai įžiūrėti, kas priešininkas, todėl jis nežinomas lieka ir skaitytojui. Kažkas stoja prieš protėvį – tai vienintelis pasakotojo pateikiamas faktas. Tik pabaigoje, grumtynėms pasibaigus ir tam „kažkam“ pranykus, Jokūbas jį įvardija ir geba pasakyti, kad ėmėsi su Dievu.

Tad epizodas rutuliojasi neaiškiai, ir sunku nuvokti ne tik Jokūbo užpuoliko tapatybę, bet ir kovos eigą. Skaitant ištrauką, nelengva nustatyti, kuris iš dviejų varžovų paima viršų. Iš vartojamų veiksmažodžių neaiškus subjektas, o veiksmas plėtojasi kone prieštaringai: kai jau atrodo, kad vienas iš jų nugalėjo, iškart po to einantis veiksmas tam prieštarauja ir rodo, jog nugalėtojas kitas. Iš pradžių, regis, stipresnis yra Jokūbas, o priešininkas – konstatuojama tekste – „negali jo įveikti“ (eil. 26); tačiau jis suduoda į Jokūbo šlaunies įdubą ir šlaunį išnarina. Pagalvotum, kad Jokūbas dabar turi pasiduoti, tačiau būtent anas prašo jį paleisti. Protėvis atsisako iškeldamas sąlygą: „Paleisiu tave tik, kai mane palaiminsi“ (eil. 27). Tas, kuris apgaule pagrobė iš brolio pirmagimio palaiminimą, dabar reikalauja, jog jį palaimintų nepažįstamasis, kuriame galbūt ima įžvelgti dieviškuosius bruožus, tačiau vis dar ligi galo jo neatpažįsta.

Varžovas, kuris, rodos, yra laikomas sugriebtas ir todėl nugalėtas Jokūbo, užuot paklusęs reikalavimui, klausia jo vardo: „Kuo tu vardu?“ Protėvis atsako: „Jokūbas“ (eil. 28). Čia grumtynės pasisuka kita linkme. Žinoti kieno nors vardą reiškia tam tikrą galią to asmens atžvilgiu, nes vardas biblinėje mąstysenoje apima giliausią individo tikrovę, atskleidžia jo paslaptį ir likimą. Todėl žinoti kieno nors vardą reiškia žinoti tiesą apie kitą, o tai leidžia tą kitą valdyti. Taigi, atskleisdamas savo vardą nepažįstamajam, Jokūbas perleidžia save į rankas priešininkui, tai pasidavimo, visiško savęs atidavimo kitam būdas.

Tačiau taip pasiduodamas Jokūbas paradoksaliai išnyra ir kaip nugalėtojas, nes kartu su pergalės pripažinimu iš priešininko gauna naują vardą; tas jam pasako: „Toliau tavo vardas bus nebe Jokūbas, bet Izraelis, nes ėmeisi su Dievu bei žmonėmis ir nugalėjai“ (eil. 29). Vardas „Jokūbas“ priminė problemiškas protėvio ištakas: hebrajiškai jis iš tiesų siejosi su žodiu „kulnas“ ir perkeldavo skaitytoją į Jokūbo gimimo akimirką, kai išeidamas iš motinos įsčių jis laikė savo brolio dvynio kulną (plg. Pr 25, 26), tokiam įvykiui tarsi iš anksto pranašaujant, kad suaugęs perims brolio teises. Tačiau Jokūbo vardas taip pat primena veiksmažodį „apgauti, klasta užimti“. Dabar, grumtynėse, protėvis atskleidžia savo kaip apgaviko, klastingo grobiko tikrovę, o kitas, kuris yra Dievas, šią neigiamą tikrovę perkeičia į tai, kas teigiama: apgavikas Jokūbas virsta Izraeliu; jam suteikiamas naujas vardas, reiškiantis naują tapatybę. Bet ir čia tekste sąmoningai išlaikomas dvejopumas, nes tikėtiniausia vardo „Izraelis“ reikšmė yra „Dievas yra galingas, Dievas triumfuoja“.

Tad Jokūbas paėmė viršų, nugalėjo – jo priešininkas pats tai pripažįsta, – tačiau jo nauja tapatybė, gauta iš priešininko, patvirtina ir liudija Dievo pergalę. Kai Jokūbas savo ruožtu pasiteirauja varžovo vardo, tas atsisako jį pasakyti, tačiau apreiškia save nedviprasmišku laiminimo judesiu. Palaiminimas, protėvio paprašytas imtynių pradžioje, dabar jam suteikiamas. Šis palaiminimas nėra pavogtas apgaule, bet laisvai duotas Dievo, jo Jokūbas sulaukė todėl, kad dabar yra vienas, be apsaugos, be gudrybių ir apgaulių, beginklis atiduoda save į kito rankas, pripažįsta pasiduodantis ir išpažįsta tiesą apie save. Ir tada, grumtynių pabaigoje, gavęs palaiminimą, protėvis pagaliau geba atpažinti kitą – palaiminimo Dievą: „Aš mačiau Dievą veidas į veidą, tačiau mano gyvybė buvo apsaugota“ (eil. 31) ir dabar gali kirsti brastą turėdamas naują vardą, tačiau „užkariautas“ Dievo ir visam laikui paženklintas šlubčiojimo dėl išnarintos šlaunies.

Biblijos egzegezė šį tekstą aiškina įvairiopai; mokslininkai jame įžiūri skirtingų žanrų intencijas ir literatūrinius dėmenis, sąsajas su keliais liaudies pasakojimais. Tačiau šie elementai, šventųjų autorių paimti ir įtraukti į Biblijos pasakojimą, pakeičia savo reikšmę, ir tekstas atsiveria platesniems matmenims. Imtynių epizodas prie Jaboko tikinčiajam pateikiamas kaip paradigminis tekstas, kuriame Izraelio tauta kalba apie savo pačios ištakas ir nusako ypatingą santykį tarp Dievo ir žmogaus. Štai kodėl Katalikų Bažnyčios katekizme teigiama: „Dvasinė Bažnyčios tradicija tą pasakojimą laiko maldos simboliu, nes malda yra tikėjimo kova ir ištvermės pergalė“ (2573). Biblijos tekste mums kalbama apie ilgą Dievo ieškojimo naktį, apie grumtynes siekiant pažinti jo vardą ir išvysti jo veidą; kaip tik maldos naktį atkakliai ir ištvermingai iš Dievo prašoma palaiminimo ir naujo vardo, naujos tikrovės kaip atsivertimo ir atleidimo vaisiaus.

Šitaip Jokūbo naktis prie Jaboko tikinčiajam tampa atsparos tašku maldoje iškiliausiai išreiškiamam santykiui su Dievu suprasti. Malda reikalauja pasitikėjimo, artumo, simbolinio „fizinio“ sąlyčio ne su Dievu kaip priešininku ir priešu, bet su laiminančiu Viešpačiu, kuris visada lieka slėpiningas, nepasiekiamas. Dėl šios priežasties šventasis autorius pasitelkia grumtynių įvaizdį, simbolizuojantį dvasios tvirtumą, ištvermingumą, atkaklumą siekiant to, ko trokštame. O jei troškimo objektas yra santykis su Dievu, jo palaiminimas ir meilė, tai grumtynių negali nevainikuoti dovanojimasis Dievui, pripažįstant savo silpnybes – grumtynės laimimos kaip tik tada, kai save atiduodame į gailestingas Dievo rankas.

Brangūs broliai ir seserys, mūsų visas gyvenimas yra kaip ši ilga grumtynių ir maldos naktis, turinti baigtis Dievo palaiminimo troškimu ir prašymu, – palaiminimo, kurio neįmanoma pasiekti ar laimėti savo pačių išgalėmis, bet kuris iš Jo gautinas nuolankiai kaip neužtarnauta dovana, leidžianti mums galiausiai atpažinti Viešpaties veidą. O kai tai nutinka, pakinta visa mūsų tikrovė; gauname naują vardą ir Dievo palaiminimą. Maža to, Jokūbas, gavęs naują vardą, tapęs Izraeliu, pervadina ir vietą, kur ėmėsi su Dievu; jis toje vietoje meldėsi ir davė jai naują vardą Penuelis, tai reiškia „Dievo veidas“. Taip pavadindamas šią vietą, jis pripažino, jog ji kupina Dievo artumo, padarė žemę šventą, įspausdamas į ją slėpiningo susitikimo su Dievu atminimą. Jis, kuris leidžiasi būti palaiminamas Dievo, atiduoda save jam ir leidžia save pakeisti, daro pasaulį palaimintą. Tepadeda mums Viešpats kovoti gerą tikėjimo kovą (plg. 1 Tim 6, 12; 2 Tim 4, 7) ir savo maldose prašyti jo palaiminimo, idant jis atnaujintų mūsų lūkestį išvysti jo Veidą. Dėkoju.