Bendrųjų audiencijų katechezės

Apie Elijo maldą (VI)

Brangūs broliai ir seserys!

Senovės Izraelio religinėje istorijoje didelis vaidmuo teko pranašams, jų mokymui ir skelbimui. Tarp jų išsiskiria Elijas, Dievo pašauktas vesti tautą į atsivertimą. Jo vardas reiškia „Viešpats yra mano Dievas“, ir su tuo vardu visiškai dera jo gyvenimas, paskirtas skatinti tautą pripažinti Viešpatį vieninteliu Dievu. Siracidas apie Eliją sako: „Tada pakilo Elijas, pranašas lyg ugnis, jo žodis buvo lyg liepsnojanti krosnis“ (Sir 48, 1). Su šia ugnimi Izraelis vėl atranda kelią Dievop. Elijo tarnyba paženklinta maldos: jis meldžia Viešpatį sugrąžinti gyvybę jį priglaudusios našlės sūnui (plg. 1 Kar 17, 17–24); bėgdamas nuo nužudyti jį trokštančios karalienės Jezabelės į dykumą, šaukia Viešpačiui, kad yra išsekęs ir kamuojamas baimės (plg. 1 Kar 19, 1–4); bet pirmiausia ant Karmelio kalno pasirodo visa savo kaip užtarėjo galia, viso Izraelio akivaizdoje melsdamas, kad Viešpats apsireikštų ir atverstų savo tautos širdis. Šį epizodą, pasakojamą pirmosios Karalių knygos 18-ajame skyriuje, šiandien ir aptarsime.

Esame Šiaurės Karalystėje, IX amžiuje prieš Kristų, karaliaus Ahabo laikais, kai Izraelyje ėmė atvirai reikštis sinkretizmas. Tauta garbino ne tik Viešpatį, bet ir Baalą, padrąsinantį stabą; manyta, kad jis dovanoja lietų, todėl jam taip pat buvo priskiriama galia padaryti laukus derlingus ir suteikti gyvybę žmonėms ir galvijams. Dėdamasi, kad seka Viešpačiu, neregimu ir slėpiningu Dievu, tauta ieškojo pagalbos kreipdamasi ir į suprantamą bei prognozuojamą dievą, iš kurio mainais už aukas tikėjosi sulaukti derlingumo ir klestėjimo. Izraelis buvo bepasiduodąs stabmeldystės pagundai, nuolatiniam tikinčiojo gundymui, kai klaidingai įsivaizduojama, jog įmanoma „tarnauti dviem šeimininkams“ (plg. Mt 6, 24; Lk 16, 13) ir neperžvelgiamus tikėjimo į Visagalį kelius pasilengvinti pasitikint bejėgiu, žmogaus sukurtu dievu.

Kaip tik trokšdamas demaskuoti apgaulingą tokios nuostatos kvailystę, Elijas surenka Izraelio tautą ant Karmelio kalno ir liepia jiems pasirinkti: „Jeigu Viešpats yra Dievas, sekite paskui jį; bet jeigu Baalas, tuomet sekite paskui jį!“ (1 Kar 18, 21). Ir pranašas, Dievo meilės nešėjas, apsisprendimo momentą nepalieka tautos vienos, bet padeda jai nurodydamas ženklą, apreikšiantį tiesą: jis ir Baalo pranašai paruoš auką ir melsis, o tikrasis Dievas pasirodys atsakydamas ugnimi, sudeginsiančia auką. Taip prasideda varžybos tarp pranašo Elijo ir Baalo sekėjų, o iš tikrųjų tarp Izraelio Viešpaties, išganymo ir gyvybės Dievo, ir nebylaus bei tuščio stabo, negalinčio nei žalos padaryti, nei naudos atnešti (plg. Jer 10, 5). Sykiu varžybos prasideda tarp dviejų visiškai skirtingų būdų, kaip kreiptis į Dievą ir jam melstis.

Baalo pranašai šaukia, kursto save, klupčiodami šoka, taip panyra į pagavos įkarštį, kad net čaižo save kalavijais ir ietimis, kol apsipila kraujais (plg. 1 Kar 18, 28). Šaukdamiesi savo dievo, jie remiasi savimi, tikisi savo jėgomis priversti jį atsakyti. Čia atsiskleidžia apgaulinga stabo tikrovė: žmogus laiko jį tuo, ką galima turėti savo žinioje, valdyti savo jėgomis, prie ko galima prisiartinti savo išgalėmis bei gyvybine jėga. Užuot atvėręs žmogaus širdį Kitam, išlaisvinančiam santykiui, leidžiančiam išžengti iš savojo egoizmo ankštumos ir įžengti į meilės bei abipusio dovanojimosi matmenį, stabo garbinimas užsklendžia asmenį išskirtiniame ir beviltiškame savęs paties ieškojimo rate. Apgaulingumo esmė ta, kad stabą garbinantis žmogus jaučiasi priverstas imtis kraštutinių veiksmų, iliuziškai mėgindamas palenkti jį savo valiai. Todėl Baalo pranašai žaloja save, čaižo savo kūną: dramatiškai ironiškas gestas – stengdamiesi išgauti iš savo dievo atsaką, gyvybės ženklą, jie apsipila krauju, simboliškai apsigaubia mirtimi.

Visiškai kitokia yra Elijo maldos laikysena. Jis prašo tautą prisiartinti, taip įtraukdamas ją į savo veiksmus ir maldą. Mesdamas Baalo pranašams iššūkį, jis siekė grąžinti paskui stabus nuklydusią tautą Dievui. Todėl nori, kad Izraelis su juo susivienytų, tapdamas jo maldos bei tolesnio vyksmo dalyviu ir pagrindiniu veikėju. Tada pranašas pastato aukurą. Tam, kaip parašyta, panaudoja „dvylika akmenų pagal skaičių giminių sūnų Jokūbo, kuriam buvo atėjęs Dievo žodis: Tavo vardas bus Izraelis“ (eil. 31). Šie akmenys simbolizuoja visą Izraelį ir apčiuopiamai primena išrinkimo, ypatingos meilės ir išgelbėjimo istoriją, kurios objektas buvo Izraelis. Liturginiam Elijo aktui tenka lemiama reikšmė; aukuras yra šventa vieta, rodanti Viešpaties artumą, tačiau jį sudarantys akmenys žymi tautą, kuri dabar, tarpininkaujant pranašui, simboliškai pastatoma priešais Dievą, tampa „aukuru“, atnašos ir aukos vieta.

Tačiau būtina, kad simbolis taptų tikrove, kad Izraelis pažintų tikrąjį Dievą ir vėl atrastų savąją kaip Viešpaties tautos tapatybę. Todėl Elijas prašo Dievą apsireikšti, o tie dvylika akmenų, turinčių priminti Izraeliui jo tiesą, taip pat skirti ir Viešpačiui priminti Jo ištikimybę, į kurią melsdamas apeliuoja pranašas. Jo šaukimosi žodžiai kupini prasmės ir tikėjimo: „Viešpatie, Dieve Abraomo, Izaoko ir Izraelio, šią dieną tebūna žinoma, kad tu esi Izraelio Dievas, kad aš esu tavo tarnas ir kad aš visus tuos dalykus padariau tavo įsakymu. Atsakyk man, Viešpatie! Atsakyk man, kad ši tauta žinotų, jog tu, Viešpatie, esi Dievas, jog tu vėl susigrąžini jų širdis“ (eil. 36–37; plg. Iš 32, 36–37). Elijas kreipiasi į Viešpatį, vadindamas jį protėvių Dievu. Šitaip neišreikštai primena dieviškuosius pažadus ir išrinkimo bei sandoros istoriją, Viešpatį neatskiriamai sujungusią su jo tauta. Dievas taip įsitraukęs į žmonių istoriją, kad jo vardas neatsiejamai susijęs su protėvių vardais, ir pranašas dabar ištaria tą šventą vardą, kad Dievas atsimintų ir pasirodytų ištikimas, o Izraelis pasijustų vardo kviečiamas vėl tapti ištikimas. Elijo ištartas dieviškasis titulas iš tiesų šiek tiek stebina. Vietoj įprastinės formulės „Abraomo, Izaoko ir Jokūbo Dievas“ jis pavartoja mažiau paplitusį kreipinį: „Abraomo, Izaoko ir Izraelio Dievas“. „Jokūbo“ vardo pakeitimas „Izraeliu“ primena Jokūbo kovą prie Jaboko brastos ir vardo pakeitimą, kuriuo pasakotojas pabrėžtinai remiasi (plg. Pr 32, 31) ir kurį aptariau vienoje iš ankstesnių katechezių. Vardo pakeitimas Elijo šaukimesi išsiskiria raiškia reikšme. Pranašas meldžiasi už Šiaurės Karalystės tautą, kuri ir vadinama Izraeliu, skirtingai nuo Judo, vadinamo Pietų Karalyste. Ir dabar ši tauta, rodos, užmiršusi savo kilmę ir privilegijuotą santykį su Viešpačiu, girdi, jog yra šaukiama vardu, tariant Dievo, protėvių Dievo ir tautos Dievo, vardą: „Viešpatie, Dieve <...> Izraelio, šią dieną tebūna žinoma, kad tu esi Izraelio Dievas.“

Tautai, už kurią meldžiasi Elijas, vėl prieš akis iškeliama jos tiesa, tačiau pranašas taip pat prašo, kad apsireikštų Viešpaties tiesa ir jis padėtų Izraeliui atsiversti nugręždamas nuo stabmeldystės apgaulės ir per tai ją išgelbėtų. Jis prašo, kad tauta pagaliau suvoktų ir visapusiškai pažintų, kas iš tikrųjų yra jos Dievas, ir kad priimtų lemtingą sprendimą klausyti vien jo, tikrojo Dievo. Mat tik taip Dievas pripažįstamas kaip toks, koks yra, kaip absoliutus ir transcendentinis, nepaliekant galimybės prigretinti prie jo kitų dievų, kurie tokiu būdu darytų jį reliatyvų, neigtų jo absoliutumą. Būtent toks tikėjimas Izraelį daro Dievo tauta. Būtent toks tikėjimas skelbiamas gerai žinomais žodžiais „Klausykis, Izraeli“: „Klausykis, Izraeli! Viešpats yra mūsų Dievas, vien tik Viešpats. Mylėsi Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visomis jėgomis“ (Įst 6, 4–5). Į Dievo absoliutumą tikintysis privalo atsiliepti absoliučia, totalia meile, apimančia visą gyvenimą, visas jėgas, visą širdį. Melsdamas atsivertimo, pranašas kaip tik meldžia savo tautos širdies atsivertimo. „Kad ši tauta žinotų, jog tu, Viešpatie, esi Dievas, jog tu vėl susigrąžini jų širdis!“ (1 Kar 18, 37). Elijas savo užtarimu Dievo meldžia to paties, ką padaryti norėtų ir pats Dievas: apsireikšti visu savo gailestingumu, ištikimybe savo paties kaip gyvybės Viešpaties tikrovei, apsireikšti kaip Viešpats, kuris atleidžia, atverčia, perkeičia.

Kaip tik tai ir nutinka: „Tada nužengė Viešpaties ugnis ir sudegino deginamąją auką, malkas, akmenis ir žemes. Ji sugėrė ir griovyje buvusį vandenį. Tai matydami, visi žmonės puolė kniūbsčia šaukdami: Viešpats yra Dievas! Tik Viešpats yra Dievas!“ (eil. 38–39). Ugnis, tas baisus ir kartu būtinas elementas, susijęs su Dievo apsireiškimu degančiame krūme ir prie Sinajaus, dabar parodo Dievo, atsiliepiančio į maldą ir apsireiškiančio savo tautai, meilę. Baalas, nebylus ir bejėgis dievas, į savo pranašų šaukimąsi neatsakė, o Viešpats atsako ir tai padaro nedviprasmiškai, ne tik sudegindamas deginamąją auką, bet ir išdžiovindamas visą vandenį, išpiltą aplink aukurą. Izraeliui daugiau abejonių nebegali kilti; į jo silpnumą, abejojimą, tikėjimo stygių atsakyta dieviškuoju gailestingumu. Baalas, apgaulingas stabas, dabar nugalėtas ir tauta, kuri atrodė pražuvusi, vėl atrado tiesos kelią ir pati save.

Brangūs broliai ir seserys, ką mums ši praeities istorija sako? Kaip ši istorija susijusi su dabartimi? Pirma, kalbama apie pirmajam įsakymui teiktiną pirmenybę. Kai Dievas pranyksta, žmogus įpuola į stabmeldystės vergovę: mūsų laikais šitai savuoju vergavimu stabams parodė totalitariniai režimai, šitai rodo ir įvairios nihilizmo formos, darančios žmogų priklausomą nuo stabų ir stabmeldystės; jos pavergia jį. Antra, pirmutinis maldos tikslas yra atsivertimas – Dievo ugnis, perkeičianti mūsų širdį ir padaranti mus gebančius regėti Dievą ir gyventi pagal Dievo valią bei dėl kitų. Ir trečia: Bažnyčios tėvai mums sako, kad ir ši istorija apie pranašą pranašiška, mat – pasak jų – yra ateities, būsimojo Kristaus, šešėlis, žingsnis Kristaus link. Jie mums taip pat sako, jog čia regime tikrąją Dievo ugnį – meilę, nuvedančią Viešpatį ant kryžiaus, ligi tobulo savęs atidavimo. Tad tikrasis Dievo garbinimas yra dovanoti save Dievui ir žmonėms. Tikrasis garbinimas yra meilė. Ir tikrasis Dievo garbinimas ne griauna, bet atnaujina ir perkeičia. Tikrai, Dievo ugnis, meilės ugnis sudegina, perkeičia, nuvalo, bet kaip tik per tai ne sugriauna, bet sukuria mūsų būties tiesą, atkuria mūsų širdis. Ir tik taip mes, tikrai gyvi Šventosios Dvasios ugnies, Dievo meilės ugnies malone, garbiname Dievą dvasia ir tiesa. Dėkoju.