Bendrųjų audiencijų katechezės

Apie psalmyną (VII)

Brangūs broliai ir seserys!

Ankstesnėse katechezėse stabtelėjome prie kai kurių mūsų apmąstymams apie maldą ypač svarbių Senojo Testamento asmenybių. Kalbėjau apie Abraomą, užtariantį svetimus miestus, apie Jokūbą, per naktinę kovą sulaukiantį palaiminimo, apie Mozę, prašantį atleidimo savo tautai, ir apie Eliją, meldžiantį Izraelio atsivertimo. Šiandiene katecheze norėčiau pasukti nauja linkme: užuot komentavę ypatingus epizodus, susijusius su besimeldžiančiais asmenimis, leiskimės į „maldos knygą“ par excellence, į Psalmių knygą. Artimiausiose katechezėse skaitysime ir apmąstysime kai kurias gražiausias ir vertingiausias Bažnyčios maldos tradicijos psalmes. Šiandien įžangos vietoje norėčiau supažindinti su Psalmių knyga kaip visuma.

Psalmynas pateikiamas kaip maldų „formuliaras“, kaip rinkinys šimto penkiasdešimties psalmių, kurias biblinė tradicija dovanoja tikinčiųjų tautai, kad jos taptų mūsų malda, mūsų kreipimosi į Dievą ir bendravimo su Juo būdu. Šioje knygoje išreiškiama visa įvairiabriaunė žmogaus patirtis ir visa žmogaus egzistenciją lydinčių jausmų gama. Psalmėse susipina ir išreiškiamas džiaugsmas ir kančia, Dievo ilgesys ir savojo nevertumo suvokimas, laimė ir apleistumo jausmas, pasitikėjimas Dievu ir skausminga vienatvė, gyvenimo pilnatvė ir mirties baimė. Į šias maldas, kurias kaip itin tinkamą santykio su vienatiniu Dievu apmąstymą ir kaip deramą atsaką į jo apsireiškimą istorijoje perėmė iš pradžių Izraelis, o paskui ir Bažnyčia, suteka visa tikinčiojo tikrovė. Kaip maldos, psalmės yra sielos ir tikėjimo apraiškos, kuriose visi galime atpažinti save ir kuriose perteikiama ypatinga Dievo artumo, į kurį pašauktas kiekvienas žmogus, patirtis. Ir visas žmogaus gyvenimo sudėtingumas išreiškiamas įvairiomis literatūrinėmis psalmių formomis: himnais, raudomis, individualiais ir kolektyviniais maldavimais, padėkos giesmėmis, atgailos psalmėmis, išminties psalmėmis ir kitais žanrais, aptinkamais šiose poetinėse kompozicijose.

Tokioje raiškos įvairovėje vis dėlto galima išskirti dvi dideles sritis, apibendrinančias Psalmyno maldą, – raudos lydimą maldavimą ir šlovinimą, du tarp savęs susijusius ir beveik neatskiriamus matmenis. Mat maldavimą gaivina tikrumas, kad Dievas atsilieps, todėl tai skatina šlovinti ir dėkoti, o šlovinimas ir padėka kyla iš patirto išgelbėjimo, suponuojančio maldavimu išreiškiamą pagalbos poreikį.

Maldavimuose maldininkas rauda nusakydamas baimės, pavojaus, nevilties situaciją arba išpažindamas, kaip antai atgailos psalmėse, savo kaltę, nuodėmę ir prašydamas atleidimo. Jis pateikia Viešpačiui savo vargą būdamas tikras, jog bus išklausytas, o tai leidžia pripažinti, kad Dievas yra geras, trokšta gėrio ir „myli visa, kas gyva“ (plg. Išm 11, 26), pasirengęs padėti, gelbėti, atleisti. Štai psalmininkas 31-ojoje psalmėje meldžiasi taip: „Pas tave, Viešpatie, ieškau užuovėjos, neleisk man niekados nusivilti! <...> Apsaugok nuo paspęstų man pinklių, nes tu esi mano užuovėja“ (eil. 2, 5). Jau raudoje girdėti šlovinimas, iš anksto pasireiškiantis viltimi, kad Dievas įsikiš, ir atvirai prasiveržiantis, kai dieviškasis išgelbėjimas tampa tikrove. Analogiškai padėkos ir šlovinimo psalmėse, atmenant gautą dovaną ar kontempliuojant Dievo gailestingumo didybę, pripažįstamas savasis menkumas ir būtinybė būti išgelbėtam, kuria remiasi maldavimas. Taip Dievo akivaizdoje išpažįstamas kūriniškasis būvis, neišvengiamai paženklintas mirties ir kartu radikalaus troškimo gyventi. Todėl 86-ojoje psalmėje psalmininkas sušunka: „Dėkosiu tau visa širdimi, Viešpatie, mano Dieve, ir šlovinsiu tavo vardą per amžius. Juk didi yra man tavo ištikima meilė, išgelbėjai gyvastį man iš Šeolo gelmių“ (eil. 12–13). Taip psalmių maldoje susipina maldavimas ir šlovinimas, susiliedami į vieną giesmę, kuria aukštinama amžinoji malonė Viešpaties, pasilenkiančio prie mūsų trapumo.

Kad tikinčiųjų tauta galėtų vienytis su šia malda, Psalmių knyga buvo dovanota Izraeliui ir Bažnyčiai. Psalmės iš tiesų moko melstis. Jose Dievo žodis tampa maldos – įkvėptojo psalmininko – ir taip pat besimeldžiančiojo psalmėmis žodžiu. Ši biblinė knyga graži ir ypatinga štai kuo: joje esančios maldos, skirtingai negu visos kitos, mūsų randamos Šventajame Rašte, neįpintos į pasakojimą, konkrečiai apibrėžiantį jų prasmę ir paskirtį. Psalmės tikinčiajam pateikiamos tiesiai kaip maldos tekstai, kurių vienintelis tikslas tapti malda to, kuris juos priima ir jais kreipiasi į Dievą. Kadangi psalmės yra Dievo žodis, tai tas, kuris meldžiasi psalmėmis, kalba Dievui Jo paties mums duotais žodžiais, kreipiasi į Jį tais pačiais žodžiais, kuriuos Jis mums dovanoja. Tad meldžiantis psalmėmis mokomasi melstis. Jos yra maldos mokykla.

Panašiai kai vaikas pradeda kalbėti, t. y. kai jis išmoksta reikšti savo pojūčius, emocijas, poreikius žodžiais, kurių negavo su gimimu, bet išmoko iš savo tėvų ir aplinkinių. Vaikas nori išreikšti tai, ką pats išgyvena, tačiau raiškos priemones yra perėmęs iš kitų, pamažu jas pasisavindamas; iš tėvų gauti žodžiai tampa jo žodžiais, ir per tuos žodžius jis taip pat išmoksta mąstyti ir jausti, įžengia ir įauga į ištisą sąvokų pasaulį, užmezga ryšius su tikrove, žmonėmis ir Dievu. Jo tėvų kalba galiausiai tampa jo paties kalba, jis kalba žodžiais, gautais iš kitų ir dabar tapusiais jo paties žodžiais. Tas pat nutinka meldžiantis psalmėmis. Jos mums duotos, kad išmoktume kreiptis į Dievą, bendrauti, kalbėti su juo jo žodžiais, surasti kalbą, kad susitiktume su Dievu. Ir per šiuos žodžius bus galima pažinti ir perimti jo elgesio kriterijus, priartėti prie jo minčių bei kelių slėpinio (plg. Iz 55, 8–9), taip vis labiau augant tikėjimu ir meile. Kaip mūsų žodžiai nėra vien žodžiai, bet supažindina mus su realiu ir sąvokiniu pasauliu, lygiai taip šios maldos moko Dievo širdies, kad su Dievu ne tik galėtume kalbėtis, bet ir patirti, kas jis yra, ir – mokydamiesi su juo kalbėtis – išmoktume būti žmonėmis, būti savimi.

Šiuo atžvilgiu reikšmingas pavadinimas, Psalmynui suteiktas hebrajų tradicijos. Jis vadinamas tehillîm, hebrajišku žodžiu, reiškiančiu „šlovinimą“ ir kilusiu iš tą pačią šaknį turinčio žodžio Halleluiah, paraidžiui, „šlovinkite Viešpatį“. Taigi ši daugialypė ir sudėtinga maldų knyga, kurioje gausu įvairių literatūrinių žanrų bei šlovinimo ir maldavimo sąsajų, galiausiai yra šlovinimo knyga, kuri moko dėkoti, švęsti Dievo dovanos didybę, pripažinti jo darbų grožį ir aukštinti jo šventąjį Vardą. Tai tinkamiausias atsakas į Dievo apsireiškimą ir jo gerumo patyrimą. Mokydamos melstis, psalmės mus moko, kad ir sielvartuose bei skausmuose Dievas išlieka artimas, nuostabos ir paguodos šaltinis; galime verkti, maldauti, užtarti, raudoti, tačiau suvokdami, jog keliaujame į šviesą, kur šlovinimui priklausys paskutinis žodis. Kaip moko 36-oji psalmė: „Tu esi gyvenimo šaltinis, tavo šviesoje matome šviesą“ (eil. 10).

Tačiau hebrajų tradicija suteikė ne tik bendrą pavadinimą visai knygai, bet ir atskirus pavadinimus daugeliui psalmių, kurių didžiumą priskyrė karaliui Dovydui. Kaip žmogiškai ir teologiškai reikšminga figūra, Dovydas yra sudėtinga asmenybė, patyrusi fundamentaliausių egzistencinių išgyvenimų. Jaunas piemuo, prižiūrintis tėvo kaimenę, po vienas kitą keičiančių teigiamų ir neigiamų, kartais dramatiškų įvykių tampa Izraelio karaliumi, Dievo tautos ganytoju. Taikos žmogus, kovojęs daugelyje karų; nenuilstantis ir atkaklus Dievo ieškotojas, išdavęs Jo meilę, ir būdinga štai kas: jis visada liko Dievo ieškotoju, nors dažnai nusidėdavo; nuolankus nusidėjėlis, patyręs ir dieviškąjį atleidimą, ir dieviškąją bausmę, priėmęs skausmo paženklintą likimą. Taigi Dovydas su visomis savo silpnybėmis buvo karalius „pagal Dievo širdį“ (plg. 1 Sam 13, 14), tai yra aistringas maldininkas, žmogus, žinojęs, ką reiškia maldauti ir šlovinti. Psalmių sąsaja su šiuo garsiu Izraelio karaliumi svarbi todėl, kad jis yra mesijinė figūra, Viešpaties Pateptasis, kuriame tam tikru būdu neryškiai glūdi Kristaus slėpinys.

Svarbus ir reikšmingas dalykas yra psalmių žodžių vartojimo Naujajame Testamente būdas ir dažnumas, perimant ir pabrėžiant tą pranašišką vertę, peršamą Psalmyno sąsajos su mesijine Dovydo asmenybe. Viešpatyje Jėzuje, kuris savo žemiškajame gyvenime meldėsi psalmėmis, atrandame jo galutinę atbaigą ir atskleidžiame jo pilnatviškiausią ir giliausią prasmę. Psalmyno maldos, kuriomis kalbama su Dievu, byloja mums apie Jį, byloja apie Sūnų, neregimojo Dievo paveikslą, tobulai apreiškiantį Tėvo veidą. Todėl krikščionis, melsdamasis psalmėmis, meldžiasi Tėvui Kristuje ir su Kristumi, tas giesmes įkeldamas į naują perspektyvą, kurios galutinis aiškinamasis raktas yra Paschos slėpinys. Per tai maldininko akiratis atsiveria netikėtai tikrovei, kiekviena psalmė įgyja naujos šviesos Kristuje, ir Psalmynas suspindi savo begaliniu turtingumu.

Brangūs broliai ir seserys, paimkime šią šventą knygą į rankas, leiskimės būti išmokomi Dievo kreiptis į Jį, padarykime Psalmyną vadovu, kasdien padedančiu mums bei lydinčiu mus maldos kelyje. Mes irgi, kaip Jėzaus mokiniai, prašykime: „Viešpatie, išmokyk mus melstis“, atverdami širdį Mokytojo maldai, kuri yra visų mūsų maldų viršūnė. Tada, padaryti sūnumis Sūnuje, galėsime kalbėtis su Dievu, vadindami Jį „mūsų Tėvu“. Dėkoju.