Bendrųjų audiencijų katechezės

Apie 3-iąją psalmę || 2011-09-07
Paskelbta: 2013-02-17 22:16:41
Popiežius BENEDIKTAS XVI

Apie 3-iąją psalmę

2011 m. rugsėjo 7 d.

Brangūs broliai ir seserys!

Šiandien vėl atnaujiname katechezes Šv. Petro aikštėje ir „maldos mokykloje“, kurią kartu išgyvename tose trečiadieninėse katechezėse, iš pradžių norėčiau apmąstyti kelias iš psalmių, sudarančių – kaip sakiau praėjusį birželį – „maldos knygą“ par excellence. Pirmoji psalmė, prie kurios stabtelėsiu, yra gilaus pasitikėjimo persunkta raudos ir maldavimo psalmė, kur tikrumas Dievo artumu padeda pamatus maldai, kylančiai iš itin sunkios padėties, į kurią patekęs maldininkas. Tai – 3-ioji psalmė, hebrajų tradicijos priskiriama Dovydui tą akimirką, kai šis bėga nuo savo sūnaus Absalomo (plg. 1 eil.): šis įvykis, kai sūnus uzurpuoja karaliaus sostą ir priverčia Dovydą gelbstint gyvybę palikti Jeruzalę, yra vienas dramatiškiausių ir skausmingiausių karaliaus gyvenimo epizodų (plg. 2 Sam 15 ir t.). Tad Dovydo išgyvenama grėsminga ir bauginanti situacija yra šios maldos fonas, padedantis ją suprasti ir besisiūlantis kaip tipiška situacija, kurioje tokia psalmė gali būti recituojama. Psalmininko šauksme kiekvienas žmogus gali atpažinti skausmo, kartėlio ir kartu pasitikėjimo Dievu jausmus, lydėjusius, pasak Biblijos pasakojimo, iš Jeruzalės bėgantį Dovydą.

Psalmė pradedama Viešpaties šaukimusi:

Ai, Viešpatie, kiek daug
yra mano priešų!
Daug tų, kurie mane puola!
Apie mane daugelis sako:
„Dievas jo neišgelbės!“
(2–3 eil.)

Maldininkas savo padėtį apibūdina labai dramatiškai. Triskart pakartojamas minios vaizdinys žodžiais „daug“, „daug tų“, „daugelis“, kurie originaliame tekste turi tą pačią hebrajišką šaknį, taip siekiama pakartojant, tarsi kalant, pabrėžti milžinišką pavojaus mastą. Tokiu atkakliu priešų gausybės akcentavimu perteikiama psalmininko suvokiama absoliuti disproporcija tarp jo ir jo persekiotojų, disproporcija, pateisinanti ir pagrindžianti primygtinį prašymą padėti: persekiotojų daugybė, jie ima viršų, o maldininkas yra vienas ir neginkluotas, paliktas užpuolikų malonei. Vis dėlto pirmutinis psalmininko ištariamas žodis yra „Viešpatie“; jo šauksmas prasideda Dievo šaukimusi. Jam grasina įkandin jo plūstanti minia, pagimdanti baimę, dėl kurios grėsmė atrodo dar didesnė ir baisesnė. Tačiau maldininkas nepasiduoda šiam mirties regėjimui, laikosi santykio su gyvybės Dievu ir pas Jį pirmiausia ieško pagalbos. Tačiau priešai bando pertraukti ir šį ryšį su Dievu bei sudaužyti savo aukos tikėjimą. Jie nori įteigti, kad Viešpats negali įsikišti, tikindami, jog net Dievas negali jo išgelbėti. Tad puolimas ne tik fizinis, bet užkliudo ir dvasinį matmenį: „Dievas jo neišgelbės“, – sako jie, kėsindamiesi į giliausią psalmininko sielos šerdį. Tikintysis išstatomas didžiausiai pagundai, pagundai prarasti tikėjimą ir pasitikėjimą Dievo artumu. Teisusis įveikia sunkiausią išbandymą, išlaiko tikėjimą, tikrumą tiesa, visišką pasitikėjimą Dievu ir būtent per tai suranda gyvenimą bei tiesą. Man atrodo, kad psalmė čia paliečia mus labai asmeniškai: apgulti daugybės problemų, jaučiame pagundą manyti, kad galbūt manęs neišgelbės nė Dievas, kad Jis manęs nepažįsta, galbūt negali padėti. Pagunda, nukreipta prieš tikėjimą, yra galutinė priešo ataka, ir jai privalome atsispirti – tada surasime Dievą ir surasime gyvenimą.

Todėl mūsų psalmės maldininkas raginamas į bedievių atakas atsakyti tikėjimu: priešai, kaip sakiau, neigia, kad Dievas gali padėti, bet anas, priešingai, Jo šaukiasi, šaukia Jį vardu: „Viešpatie“ ir tada kreipiasi į Jį pabrėžtinu „Tu“, kuriuo išreiškiamas tvirtas, nepajudinamas ryšys ir tikrumas Dievo atsaku:

Bet tu, Viešpatie, esi man skydas nuo pavojaus;
mano garbė – tu pakeli mano galvą!
Šaukiuosi balsu Viešpaties,
Jis išklauso mane nuo savo šventojo kalno
(4–5 eil.).

Priešų regėjimas dabar pranyksta, jie nenugalėjo, nes tas, kas tiki į Dievą, yra tikras, kad Dievas yra jo draugas: belieka tik Dievo „Tu“; „daugeliui“ dabar priešpriešinamas vienas vienintelis, bet daug didesnis ir galingesnis negu gausybė priešų. Viešpats yra pagalba, apgintis, išgelbėjimas: kaip skydas saugo tą, kuris Jam save patiki, ir triumfo bei pergalės ženklan pakelia galvą. Žmogus nebe vienas, priešai nėra nenugalimi kaip atrodė, nes Viešpats išgirdo engiamojo šauksmą ir atsiliepė iš savo artumo vietos, nuo šventojo kalno. Žmogus šaukia apimtas baimės, patekęs į pavojų, ištiktas skausmo, žmogus meldžia padėti, ir Dievas atsiliepia. Ši žmogaus šauksmo ir Dievo atsako sampyna yra maldos dialektika ir raktas visai išganymo istorijai suprasti. Šauksmu išreiškiamas pagalbos poreikis ir apeliuojama į kito ištikimybę. Šaukti reiškia rodyti tikėjimą Dievo artumu ir pasirengimu išklausyti. Malda išreiškiamas tikrumas jau patirta ir tikima Dievo artybe, pilnatviškai pasireiškiančia išganingu Dievo atsaku. Reikšminga štai kas: kad mūsų maldoje būtų svarbus, glūdėtų tikrumas Dievo artybe. Psalmininkas, apgultas mirties, taip išpažįsta savo tikėjimą į gyvybės Dievą, kaip skydas pridengiantį jį neįveikiama apsauga. Kas manėsi pražuvęs, gali pakelti galvą, nes Viešpats jį gelbėja. Pajuokiamas maldininkas, kuriam grėsė pavojus, yra garbėje, nes jo garbė – Dievas.

Dievo atsakas į jo maldą dovanoja psalmininkui visišką tikrumą. Išsisklaido ir baimė, šauksmas nutyla, jį pakeičia gili vidinė ramybė:

Kai guluosi ilsėtis ir užmiegu,
atsibundu, nes visą naktį Viešpats mane saugo.
Nebijau net dešimties tūkstančių priešų,
puolančių mane iš visų pusių
(6–7 eil.).

Nors vis dar pavojaus ir mūšio verpete, maldininkas, kupinas nepajudinamo pasitikėjimo, gali ramiai užmigti. Aplink išsidėsto priešai, apgula jį, pakyla prieš jį, pajuokia ir mėgina parblokšti, tačiau jis atsigula ir ramiai bei giedrai užmiega, tikras Dievo artumu. O pabudęs vis dar atranda šalia savęs Dievą kaip globėją, kuris niekada nemiega (plg. Ps 121, 3–4), jam padeda, laiko jį už rankos, niekada neapleidžia. Mirties baimę nugali artybė to, kuris nemiršta. O atavistinių baimių sklidina naktis, skausminga vienatvės ir baimingo laukimo naktis dabar irgi pasidaro kitokia: kas grasina mirtimi virsta Amžinojo artybe.

Priešo regimam, masiniam, įspūdingam puolimui priešpriešinama neregima Dievo artybė ir jo visa nenugalima galia. Ir į Jį, išreiškęs savo pasitikėjimą, kreipia maldą psalmininkas: „Ateik, Viešpatie! Išgelbėk mane, mano Dieve!“ (8a eil.). Užpuolikai „puola“ (plg. 2 eil.) savo auką, bet tasai, kuris „ateis“, yra Viešpats, ir jie bus sutriuškinti. Dievas išgelbės ją atsiliepdamas į jos šauksmą. Todėl psalmė užbaigiama išlaisvinimo iš mirtino pavojaus ir pražūtingos pagundos regėjimu. Paprašęs Viešpaties ateiti gelbėti, maldininkas vaizduoja Dievo pergalę: priešai, jų neteisingas ir žiaurus engimas, simbolizuojantys viską, kas priešinasi Dievui ir jo išganymo planui, nugalėti. Išdaužytais dantimis jie nebegali artintis niokojamai smurtaudami ir sėdami blogį ir abejonę Dievo artumu bei veikimu. Jų absurdiškas ir šventvagiškas kalbas galutinai nutildo išganingas Viešpaties įsikišimas (plg. 8bc eil.). Tad psalmininkas savo maldą gali užbaigti liturginio pobūdžio ištara, su dėkingumu ir šlovingai aukštindamas gyvybės Viešpatį: „Išgelbėjimas Viešpaties valioj; tavo palaiminimas tebūna tavo tautai“ (9 eil.).

Brangūs broliai ir seserys, 3-ioji psalmė yra pasitikėjimo ir paguodos kupina prašomoji malda. Melsdamiesi šia psalme, galime persiimti psalmininko, persekiojamo teisiojo, kurio tobulas pavyzdys yra Jėzus, jausmais. Ištikus skausmui, atsidūrus pavojuje, pajutus nesupratingumo ir įžeidimo kartėlį, psalmės žodžiai atveria mūsų širdį paguodžiančiam tikėjimo tikrumui. Dievas visada arti mūsų – taip pat gyvenimo sunkumuose, problemose, tamsybėse, – išklauso, atsiliepia ir savais būdais gelbėja. Bet reikia mokėti atpažinti jo artumą ir priimti jo būdus, kaip kad Dovydas, žeminamai bėgdamas nuo savo sūnaus Absalomo, persekiojamas teisusis iš Išminties knygos ir galiausiai tobulai Viešpats Jėzus ant Golgotos. Ir kaip tik tada, kai – priešų akimis – Dievas neįsikiša ir Sūnus miršta, visiems tikintiesiems atsiskleidžia tikroji šlovė ir galutinai įgyvendinamas išganymas. Tegu Viešpats dovanoja tikėjimo, teateina į pagalbą mums, kurie esame silpni, ir padaro mus gebančius tikėti ir melstis apėmus nerimui, abejonių naktimis ir ilgomis skausmo dienomis, su pasitikėjimu atiduodant save į rankas To, kuris yra mūsų „skydas“ ir „garbė“. Dėkoju.

© Vertė „Bažnyčos žinios“ 2011 | Nr. 15