Bendrųjų audiencijų katechezės

Apie 22-ąją psalmę

Brangūs broliai ir seserys!

Šiandienėje katechezėje norėčiau imtis psalmės, turinčios ryškių kristologinių sąsajų ir savo dvilypiu pažeminimo ir išaukštinimo, mirties ir gyvybės matmeniu nuolat išnyrančios pasakojimuose apie Kristaus kančią. Tai pagal hebrajų tradiciją 22-oji, pagal graikų ir lotynų tradiciją 21-oji psalmė, nuoširdi ir jaudinanti malda, labai žmogiška ir teologiškai turtinga ir todėl esanti viena iš labiausiai recituojamų ir studijuojamų viso psalmyno psalmių. Tai ilga poetinė kompozicija. Norėdami pagilinti kai kuriuos į Dievą kreipiamos prašomosios maldos reikšmingus matmenis, mes daugiausia stabtelėsime prie pirmosios dalies, kurios šerdis yra rauda.

Šioje psalmėje kalbama apie nekaltąjį, persekiojamą ir apstotą priešų, trokštančių jį nužudyti. Jis kreipiasi į Dievą skausminga malda, kurią tikėjimo tikrumas slėpiningai atveria šlovinimui. Kankinamai suvokiant savo beviltišką situaciją, kurioje vis dėlto nenorima išsižadėti vilties, jo maldoje viena kitą kaitalioja bauginanti dabarties tikrovė ir guodžianti praeities atmintis. Jo pradinis šauksmas yra kreipimasis į Dievą, kuris atrodo toli, neatsako ir, regis, yra jį apleidęs:

Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane palikai?
Kodėl esi toks tolimas, – toli nuo mano maldos, nuo mano dejonės šauksmo?
Mano Dieve, šaukiuosi dieną, bet tu neatsakai,
ir naktį, bet ramybės nerandu (2–3 eil.).

Dievas tyli, ir ši tyla drasko, nepaliaujamai šaukiančio, bet atsako nesulaukiančio maldininko sielą. Dienos ir naktys keičia viena kitą nenuilstamai ieškant žodžio, pagalbos, kuri neateina. Dievas atrodo toks tolimas, užmaršus, abejingas. Malda prašoma išklausyti ir atsakyti, meldžiama sąlyčio, ieškoma santykio, galinčio paguosti ir išgelbėti. Bet jeigu Dievas neatsiliepia, pagalbos šauksmas aidi tuščiai ir vienatvė tampa nepakeliama. Tačiau mūsų psalmės maldininkas šaukdamas Viešpatį vis dėlto triskart pavadina „mano“ Dievu. Tai didžiausias pasitikėjimo ir tikėjimo aktas. Nors visa rodo kitaip, psalmininkas negali patikėti, jog ryšys su Viešpačiu visiškai nutrūkęs, ir klausdamas, kokia yra spėjamo nesuprantamo palikimo priežastis, tikina, kad „jo“ Dievas negali jo palikti.

Kaip žinoma, psalmės „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane palikai?“ pradinis šūksnis Mato ir Morkaus evangelijose perteikiamas kaip šauksmas, ištrūkęs iš mirštančio Jėzaus lūpų (plg. Mt 27, 46; Mk 15, 34). Juo išreiškiama visa Mesijo, Dievo Sūnaus, širdgėla susidūrus su mirties drama, tikrove, visiškai priešinga gyvybės Viešpačiui. Jėzų, saviškių kone apleistą, išduotą ir išsižadėtą mokinių, supamą jį pajuokiančiųjų, slegia sunki našta misijos, reikalaujančios pereiti per pažeminimą ir sunaikinimą. Todėl jis šaukia Tėvui ir savo kančią išreiškia skausmingais psalmės žodžiais. Tačiau jo, lygiai kaip ir psalmininko, šauksmas nėra kupinas nevilties: po kankinamos atkarpos jis pabaigoje pereina į šlovinimo ir pasitikėjimo Dievo pergale perspektyvą. Hebrajiškoje vartosenoje psalmės pradžios pacitavimas reiškia, kad galvoje turima visa poema, todėl ir skausminga Jėzaus malda, nors ir išlaikydama neapsakomos kančios dvasią, apima ir tikrumą šlove. „Argi Mesijas neturėjo viso to iškentėti ir žengti į savo garbę?!“ – ištars Prisikėlusysis mokiniams iš Emauso (plg. Lk 24, 26). Savo kančioje Jėzus, paklusdamas Tėvui, žengia per apleistumą ir mirtį, kad pasiektų gyvenimą ir dovanotų jį visiems tikintiesiems.

Mūsų 22-ojoje psalmėje po pradinio prašomojo šauksmo, kaip skausmingas kontrastas, primenama praeitis:

Tavimi mūsų protėviai pasitikėjo, –
jie pasitikėjo, ir tu juos gelbėjai.
Tavęs šaukėsi ir buvo išgelbėti,
tavimi pasitikėjo ir nenusivylė (5–6 eil.).

Tas Dievas, kuris psalmininkui šiandien atrodo toks tolimas, vis dėlto yra gailestingasis Viešpats, kokį Izraelis visada patirdavo savo istorijoje. Tauta, kuriai priklauso maldininkas, yra buvusi Dievo meilės objektas ir gali paliudyti jo ištikimybę. Pradedant nuo protėvių, paskui Egipte ir ilgai klaidžiojant po dykumą, apsistojus pažadėtoje žemėje, pilnoje agresyvių ir priešiškų tautų, ir ligi pat tremties tamsos visa biblinė istorija yra pagalbos šaukimosi ir gelbėjančio atsako istorija. Psalmininkas nurodo į nepajudinamą tikėjimą savo protėvių, kurie pasitikėjo – tas žodis pakartojamas tris kartus – ir niekada nenusivylė. Tačiau dabar ši pasitikėjimo kupinų šauksmų ir Dievo atsakų grandinė atrodo pertrūkusi. Psalmininko situacija yra tarsi paneigianti visą išganymo istoriją, o tai dabartinę tikrovę daro dar skausmingesnę.

Tačiau Dievas negali sau prieštarauti, ir mes matome, kad malda grįžta prie kankinamos maldininko padėties, kad paakintų Viešpatį atjausti ir įsikišti, kaip jis yra daręs praeityje. Psalmininkas apibūdina save kaip „kirminą“ ir „ne žmogų“, žmonių išjuoktą, tautos paniekintą (plg. 7 eil.). Iš jo tyčiojamasi ir šaipomasi (plg. 8 eil.) ir net žeidžiamas jo tikėjimas: „Pasitikėjo Viešpačiu, tegelbsti jį, – tegu išvaduoja, jei juo gėrisi!“ (9 eil.). Daužomas pašiepiančios ironijos ir paniekos, kone atrodo, kad persekiojamasis netenka savo žmogiškųjų bruožų, panašiai kaip Izaijo knygoje aprašomas kenčiantysis Dievo tarnas (plg. Iz 52, 14; 53, 2b–3). Lygiai kaip engiamas teisusis Išminties knygoje (plg. Išm 2, 12–20) ir Jėzus ant Kalvarijos (plg. Mt 27, 39–43), psalmininkas irgi susiduria su abejonėmis dėl savo ryšio su Viešpačiu, žiauriai ir sarkastiškai pabrėždamas tai, ką kenčia, – Dievo tylą, jo tariamą nebuvimą. Ir vis dėlto Dievas maldininko gyvenime yra buvęs nenuneigiamai arti ir švelniai. Psalmininkas primena Viešpačiui: „Vis dėlto tu išvedei mane iš įsčių, saugojai mane prie motinos krūtinės. Tavo rūpesčiui buvau patikėtas nuo gimimo“ (10–11a eil.). Viešpats yra gyvybės Dievas, leidžiantis gimti, priimantis naujagimį ir besirūpinantis juo tėviška meile. Pirma priminęs Dievo ištikimybę tautos istorijoje, maldininkas dabar, grįždamas prie savo gyvenimo pradžios itin svarbios akimirkos, mini savo asmeninę istoriją, santykio su Viešpačiu istoriją. Ir tada, nepaisant niūrios dabarties, suvokia Dievo tokį radikalų artumą ir tokią radikalią meilę, kad sušunka tardamas tikėjimo kupino ir viltį žadinančio išpažinimo žodžius: „Nuo motinos įsčių tu buvai mano Dievas“ (11b eil.).

Rauda dabar virsta nuoširdžiu maldavimu: „Nesitolink nuo manęs, nes man sunku ir nėra kas man padėtų!“ (12 eil.). Vienintelis artumas, kurį jaučia ir kurio bijo psalmininkas, yra priešų. Todėl būtina, kad Dievas prisiartintų ir padėtų. Mat maldininką apstoja, apgula priešai, jie lyg galingi jaučiai, nasrus draskyti ir riaumoti atveriantys liūtai (plg. 13–14 eil.). Baimė paveikia suvokimą, išpūsdama pavojų. Priešininkai atrodo nenugalimi, tapę itin žiauriais ir pavojingais žvėrimis, o psalmininkas yra bejėgis ir beginklis kaip mažas kirminas. Šiais psalmininko vartojamais įvaizdžiais taip pat norima pasakyti, jog tada, kai žmogus sužiaurėja ir puola savo brolį, jame viršų paima kažkas žvėriška, jis netenka visų žmogiškų bruožų. Smurtas visada turi žvėriškumo, ir tik išganingas Dievo įsikišimas gali atkurti žmogaus žmogiškumą. Psalmininkui, tapusiam žiaurios agresijos objektu, dingojasi, kad nebėra išeities ir jį ima glemžtis mirtis: „Esu lyg ant žemės išlietas vanduo, visi mano kaulai išnarstyti; <...> gerklė man išdžiūvusi lyg molio šukė, mano liežuvis limpa prie gomurio; <...> dalijasi tarp savęs mano drabužius ir dėl mano apdaro kaulelius meta“ (15, 16, 19 eil.). Dramatiškais įvaizdžiais, pasikartojančiais pasakojimuose apie Jėzaus kančią, vaizduojamas pasmerktojo kūno irimas ir nepakeliamas troškulys, kamuojantis mirštantįjį ir ataidintis Jėzaus prašymu: „Trokštu“ (plg. Jn 19, 28), kol galiausiai įvardijamas paskutinis budelių veiksmas, jie, kaip ir kareiviai prie kryžiaus, pasidalija jau mirusia laikomos aukos drabužius (plg. Mt 27, 35; Mk 15, 24; Lk 23, 34; Jn 19, 23–24).

Tada naujas primygtinis pagalbos šauksmas: „Betgi tu, Viešpatie, nesitolink nuo manęs! Mano stiprybe, skubėk man padėti! Gelbėk mane...“ (20, 22a eil.). Tas šūksnis atveria dangų, nes juo išpažįstamas tikėjimas ir tikrumas, pranokstantis bet kokią abejonę, bet kokią tamsą ir neviltį. Ir rauda tampa šlovinimu išgyvenant išgelbėjimą: „Tu mane išklausei. Aš skelbsiu tavo garsą broliams, šlovinsiu tave jų sueigose“ (23 eil.). Taip psalmė virsta padėka, didžia baigiamąja giesme, kurią gieda visa tauta, Viešpaties tikintieji, liturginis susirinkimas ir būsimosios kartos (plg. 24–32 eil.). Viešpats atskubėjo padėti, išgelbėjo vargšus ir parodė savo gailestingąjį veidą. Mirtis ir gyvenimas susitiko neperskiriamame slėpinyje ir gyvenimas nugalėjo: išganymo Dievas pasirodė kaip neginčijamas Viešpats, kurį šlovina visi žemės pakraščiai ir prieš kurį kniūbsti puola visų tautų žmonės. Tai tikėjimo, galinčio mirtį paversti gyvybe, o skausmo bedugnę vilties šaltiniu, pergalė.

Brangūs broliai ir seserys, ši psalmė atvedė mus į Golgotą prie Jėzaus kryžiaus, kad iš naujo išgyventume jo kančią ir pasidalytume vaisingu prisikėlimo džiaugsmu. Tepersmelkia mus Velykų slėpinio šviesa ir tariamais Dievo nebuvimo ir tylos laikotarpiais. Kaip mokiniai iš Emauso, išmokime atskirti tikrąją tikrovę nuo tariamos ir suvokime, kad kelias į išaukštinimą veda per nusižeminimą ir gyvasties pasirodymą ant kryžiaus ir mirtyje. Jei, kad ir apimti didžiausios baimės, pasitikėsime Dievu Tėvu ir į jį dėsime savo viltį, tai tada ir mes kupini tikėjimo galėsime prašyti, o mūsų pagalbos šauksmas virs šlovinimo giesme. Dėkoju.