Bendrųjų audiencijų katechezės

Apie 136-ąją psalmę

Brangūs broliai ir seserys!

Šiandien su jumis norėčiau apmąstyti psalmę, apibendrinančią visą Senajame Testamente paliudytą išganymo istoriją. Tai didysis himnas, kuriame aukštinamas Viešpaties gerumas, įvairiopai vis pasireiškiantis žmonijos istorijoje, – 136-oji, arba 135-oji pagal graikų ir lotynų tradiciją, psalmė.

Ši psalmė – tai iškilminga padėkos malda, žinoma kaip „Didysis Halelis“, tradiciškai giedama žydų Paschos pokylio pabaigoje. Galimas daiktas, kad šia psalme per paskutinę su mokiniais švęstą Paschą meldėsi ir Jėzus; regis, apie tai užsimena ir patys evangelistai pastaba: „Pagiedoję himną, jie išėjo į Alyvų kalną“ (plg. Mt 26, 30; Mk 14, 26). Tad aukštinimo horizontas apšviečia sunkų kelią į Golgotą. 136-oji psalmė sukurta kaip litanija su vis kartojamu priegiesmiu: „nes jo ištikima meilė amžina“. Poetinėje kompozicijoje vardijami galingi Dievo darbai istorijoje ir jo nepaliaujami įsikišimai savo tautos labui; į kiekvieną Viešpaties išganomąjį veiksmą atsakoma priegiesmiu, kuriuo įvardijamas tikrasis aukštinimo motyvas: amžina Dievo meilė, meilė, kuri, anot pavartoto hebrajiško žodžio, apima ištikimybę, gailestingumą, gerumą, malonę, švelnumą. Tai visą psalmę vienijantis motyvas, visada kartojamas vienoda forma, nors pavienės paradigminės apraiškos keičiasi: sukūrimas, išlaisvinimas išvedimu, žemės dovanojimas, Viešpaties apvaizdinga ir nuolatinė pagalba savo tautai ir visai kūrinijai.

Triskart pakvietus dėkoti suvereniam Dievui (1–3 eil.), Viešpats aukštinamas kaip tas, kuris daro „nuostabiai didingus darbus“ (4 eil.), kurių pirmasis yra sukūrimas – dangaus, žemės ir didžiųjų šviesulių (5–9 eil.). Sukurtasis pasaulis nėra tiesiog scena, į kurią įžengia Dievo išganomasis veikimas, tai veikiau pati to įstabaus veikimo pradžia. Sukurdamas Viešpats apreiškia visą savo gerumą ir grožį, sukuria gyvybę, apreikšdamas gerą valią, iš kurios plaukia visas kitas išganomasis veikimas. Mūsų psalmėje, atkartojančioje pirmą Pradžios knygos skyrių, sukurtasis pasaulis su jo pagrindiniais elementais vaizduojamas apibendrinamai, ypač pabrėžiant didžiuosius šviesulius – saulę, mėnulį, žvaigždes, tuos įstabius kūrinius, valdančius dieną ir naktį. Apie žmogaus sukūrimą čia nekalbama, bet jis visada yra greta; saulė ir mėnulis sukurti jam – žmogui, kad dalytų laiką, suartindami jį su Kūrėju pirmiausia tam tikrais liturginiais laikais.

Ir iš tiesų, iškart po to minima Paschos šventė, kuri, pereinant prie Dievo apsireiškimo istorijoje, prasideda didžiu išlaisvinimo iš Egipto vergijos įvykiu, Išėjimu, kuris nupasakojamas įvardijant jo svarbiausius elementus: išlaisvinimą iš Egipto per egiptiečių pirmagimių mirtį, iškeliavimą iš Egipto, perėjimą per Nendrių jūrą, kelionę per dykumą ir įžengimą į Pažadėtąją žemę (10–20 eil.). Tai pradinės Izraelio istorijos akimirkos. Dievas galingai įsikiša, kad išvestų savo tautą į laisvę; per Mozę, savo pasiuntinį, jis parodo faraonui didybę ir galiausiai palaužia egiptiečių priešinimąsi baisia jų pirmagimių sūnų mirties rykšte. Tad Izraelis gali palikti vergovės šalį su savo engėjų auksu (plg. Iš 12, 35–36) ir „iškeltomis rankomis“ (Iš 14, 8), džiugiai ženklinančiomis pergalę. Prie Nendrių jūros Viešpats veikia galingai ir gailestingai. Pamatęs izraeliečius, žvelgiančius į persekiojančius egiptiečius su tokia baime, kad ima gailėtis palikę Egiptą (plg. Iš 14, 10–12), Dievas, pasak mūsų psalmės, „perskyrė Nendrių jūrą <…> pervedė per ją Izraelį <…> paskandino faraoną ir jo kariuomenę“ (13–15 eil.). Į dvi dalis „perskirtos“ Nendrių jūros įvaizdis, regis, primena jūros kaip didžiulės į dvi dalis perkirstos ir nugalėtos pabaisos idėją. Viešpaties galia nugali grėsmingas gamtos galias ir karines žmogaus pajėgas; jūra, kuri atrodė užtverianti kelią Dievo tautai, leidžia Izraeliui pereiti sausa žeme ir tada užsiveria ant egiptiečių juos nublokšdama. Viešpaties išganomoji galia pasirodo jo „galingai pakelta ranka“ (plg. Įst 5, 15; 7, 19; 26, 8): neteisingas engėjas parbloškiamas, paskandinamas vandenyse, o Dievo tauta „pereina“ per vidurį, kad tęstų kelionę į laisvę.

Dabar ilga Izraelio kelionė į Pažadėtąją žemę mūsų psalmėje primenama labai trumpu pasakymu: „Vedė savo tautą per dykumą, nes jo ištikima meilė amžina“ (16 eil.). Į šiuos kelis žodžius sutraukiama keturiasdešimtmetė patirtis, lemtingas metas Izraeliui, kuris, leisdamasis būti vedamas Viešpaties, mokosi gyventi tikėjimu, klusnumu ir nuolankumu Dievo įstatymui. Tie metai sunkūs, paženklinti atšiauraus dykumos gyvenimo, bet ir laimingi – pasitikėjimo Viešpačiu, sūniško pasitikėjimo metai, „jaunystė“ – taip šį laiką nusako Jeremijas, Viešpaties vardu kreipdamasis į Izraelį švelnumo ir ilgesnio kupinais žodžiais: „Aš atsimenu ištikimą tavo jaunystės meilę, kaip tu mylėjai mane, būdama sužadėtine, sekdama paskui mane per dykumą, nesėjamą žemę“ (Jer 2, 2). Viešpats, kaip 23-iosios psalmės, kurią apmąstėme ankstesnėje katechezėje, ganytojas keturiasdešimt metų vedė, mokė ir mylėjo savo tautą, rodydamas jai kelią į Pažadėtąją žemę ir nugalėdamas pasipriešinimą ir priešiškumą nedraugiškų tautų, troškusių užtverti jai kelią į išganymą (17–20 eil.).

Po visų šių mūsų psalmėje išvardytų „nuostabių didingų darbų“ pasiekiame galutinės dovanos momentą, protėviams duoto pažado išpildymą: „Atidavė jų žemę kaip paveldą, nes jo ištikima meilė amžina, paveldą savo tarnui Izraeliui, nes jo ištikima meilė amžina“ (21–22 eil.). Aukštinant amžiną Dievo meilę, dabar atmenama dovana, kurią tauta turi priimti jos nesisavindama, nuolatos gyvendama pripažinimo ir dėkingumo kupina priėmimo nuostata. Izraelis gavo žemę, kurioje gyvena kaip „pavelde“. Šia sąvoka paprastai žymimas turtas, gautas iš kito, teisė į nuosavybę, ypač susijusi su tėvų palikimu. Viena iš Dievo prerogatyvų yra „dovanoti“, ir dabar, Išėjimo kelionės pabaigoje, Izraelis, dovanos gavėjas, kaip sūnus įžengia į išpildyto Pažado žemę. Klajonių metas, pavojų lydimas gyvenimas palapinėse, baigėsi. Dabar prasidėjo palaimingas stabilumo, namų statymo, vynuogynų veisimo, saugaus gyvenimo džiaugsmo laikas (plg. Įst 8, 7–13). Bet tai ir pagundos įpulti į stabmeldystę, susiteršti pagonimis, tenkintis vien savimi laikas, skatinantis užmiršti dovanos Ištaką. Dėl šios priežastis psalmininkas mini pažeminimą ir priešus, mirties tikrovę, kurioje Viešpats dar kartą apsireiškia kaip Išgelbėtojas: „Kuris mus atsiminė, kai buvome pažeminti, nes jo ištikima meilė amžina, ir išgelbėjo mus nuo priešų, nes jo ištikima meilė amžina“ (23–24 eil.).

Čia kyla klausimas: kaip šią psalmę padaryti savo malda? Kaip priartinti ją prie mūsų maldos? Svarbu yra tai, kuo psalmė prasideda ir baigiasi: tai kūrinija. Grįžkime prie šio momento: kūrinija yra didelė Dievo dovana, kuria gyvename, kurioje jis apreiškia savo gerumą ir didingumą. Todėl laikyti kūriniją Dievo dovana visiems mums yra bendras taškas. Paskui eina išganymo istorija. Žinoma, galime sakyti: išlaisvinimas iš Egipto, laikas dykumoje, įžengimas į Šventąją Žemę ir visos kitos problemos nuo mūsų toli, nėra mūsų istorijos dalis. Tačiau privalome neišleisti iš akių šios maldos pamatinės struktūros. Pamatinė struktūra yra ta, jog Izraelis prisimena Dievo gerumą. Izraelio istorijoje tiek daug tamsių slėnių, tiek daug sunkumų ir mirties išgyvenimų, bet jis atmena, kad Dievas yra geras, ir gali tamsų slėnį – mirties slėnį įveikti todėl, kad tai atmena. Izraelis atmena Dievo gerumą ir galią, kad jo gailestingumas amžinas. Mums tai irgi svarbu: atminti Viešpaties gerumą. Atminimas virsta tvirta viltimi. Atminimas mums sako: Dievas yra, Dievas yra geras, jo gailestingumas yra amžinas. Ir taip atminimas atveria kelią į ateitį – netgi tamsią dieną ir tamsų metą yra mus vedanti šviesa ir žvaigždė. Atminkime ir mes Dievo gerumą, Dievo gailestingą, amžiną meilę. Izraelio istorija mums primena, kaip Dievas apsireiškė, išsirinko tautą. Paskui Dievas tapo žmogumi, vienu iš mūsų: gyveno su mumis, kentėjo su mumis ir mirė dėl mūsų. Pasilieka su mumis Švenčiausiajame Sakramente ir Žodyje. Būtent istorija, Dievo gerumo atminimas įtikina mane, kad jis geras, kad jo meilė amžina. Per dutūkstantmetę Bažnyčios istoriją visada, vis iš naujo, būta Viešpaties gerumo. Po tamsaus nacistinių ir komunistinių persekiojimų laikotarpio Dievas mus išlaisvino. Parodė, kad yra geras, galingas ir kad jo gailestingumas amžinas. Ir kaip mūsų bendroje kolektyvinėje istorijoje Dievo gerumo atminimas mums padeda ir tampa vilties žvaigžde, lygiai taip ir kiekvienas iš mūsų turi savo asmeninę išganymo istoriją. Kiekvienas privalome tikrai branginti tą istoriją, visada turėdami prieš akis didžius dalykus, kuriuos jis padarė mūsų gyvenime, kad galėtume tikėti: jo gailestingumas amžinas. Jei šiandien mane gaubia tamsi naktis, rytoj jis mane išlaisvins, nes jo gailestingumas amžinas.

Psalmės pabaigoje grįžtama prie kūrinijos. Ten sakoma, kad Viešpats „duoda maisto visiems gyvūnams“ (25 eil.) Psalmės malda baigiama kvietimu aukštinti: „Dėkokite dangaus Dievui, nes jo ištikima meilė amžina.“ Viešpats yra geras ir rūpestingas Tėvas, duodantis paveldą savo vaikams ir maisto visiems. Dievas, kuris sukūrė dangų, žemę ir didžiuosius šviesulius, kuris įžengia į žmogaus istoriją, kad atneštų išganymą visiems savo vaikams, yra Dievas, užpildantis visatą savo gerumo kupinu buvimu, besirūpinantis gyvybe ir duodantis mums duonos. Psalmėje apdainuojama neregimoji Kūrėjo ir Viešpaties galia apsireiškia mažyčiu mums duodamos ir mūsų gyvastį palaikančios duonos pavidalu. Ši kasdienė duona simbolizuoja ir išreiškia Dievo kaip Tėvo meilę ir atveria mus Naujojo Testamento atbaigimui, tai „gyvybės duonai“, Eucharistijai, kuri mus, tikinčiuosius, lydi ir į priekį užbėga galutiniam mesijinio pokylio danguje džiaugsmui.

Broliai ir seserys, aukštinanti ir šlovinanti 136-oji psalmė paskatino mus perbėgti svarbiausius išganymo istorijos etapus iki Velykų slėpinio, kuriame Dievo išganomasis veikimas pasiekia viršūnę. Tad džiugiai dėkodami, aukštinkime Kūrėją, Išganytoją ir ištikimą Tėvą, kuris „taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“ (Jn 3, 16). Atėjus laiko pilnatvei, Dievo Sūnus tapo žmogumi, kad savo gyvenimą, išganymą dovanotų kiekvienam iš mūsų, ir dovanoja save kaip duoną Eucharistijos slėpinyje, kad įtrauktų mus į Sandorą, padarančią mus Jo vaikais. Štai ligi kokių aukštybių gali užkopti Dievo gailestingas gerumas ir jo „amžinos meilės“ iškilumas.

Todėl šią katechezę norėčiau užbaigti šv. Jono žodžiais iš jo Pirmojo laiško, jų melsdamiesi niekada neturėtume užmiršti: „Žiūrėkite, kokia meile apdovanojo mus Tėvas: mes vadinamės Dievo vaikai – ir esame“ (1 Jn 3, 1). Dėkoju.