Bendrųjų audiencijų katechezės

Apie Viešpaties Torą (119-oji psalmė) || 2011-11-09
Paskelbta: 2013-02-18 20:02:44
Popiežius BENEDIKTAS XVI

Apie Viešpaties Torą (119-oji psalmė)

2011 m. lapkričio 9 d.

Brangūs broliai ir seserys!

Ankstesnėse katechezėse apmąstėme kelias psalmes, kurios yra tipinių maldos temų – raudos, pasitikėjimo, šlovinimo – pavyzdžiai. Šiandienėje katechezėje norėčiau stabtelėti prie 119-osios psalmės pagal hebrajų tradiciją (118-osios pagal graikų ir lotynų tradiciją): tai labai ypatinga, savo pobūdžiu neįprasta psalmė. Pirmiausia dėl ilgio: ją sudaro 176 eilutės, suskirstytos į 22 posmus po aštuonias eilutes. Dar viena ypatybė – „abėcėlinis akrostichas“: psalmė parašyta remiantis hebrajų abėcėle, kurią sudaro 22 raidės. Kiekvienas posmas atitinka vieną abėcėlės raidę ir ta raide prasideda pirmasis kiekvieno aštuonių eilučių posmo žodis. Tokia originalia bei daug pastangų reikalaujančia literatūrine kompozicija psalmės autorius parodo visą savo meistriškumą.

Tačiau mums svarbiausia pagrindinė psalmės tema: tai įspūdinga ir iškilminga giesmė apie Viešpaties Torą, t. y. Įstatymą, kuris savo plačiausia ir apimliausia prasme suprantamas kaip mokymas, nurodymas, gyvenimo instrukcija; Tora yra apreiškimas, Dievo žodis, kreipiamas į žmogų ir akinantis atsiliepti pasitikėjimo kupinu klusnumu bei dosnia meile. Taigi ši psalmė visa persunkta meilės Dievo žodžiui, joje aukštinamas jo grožis, išganinga jėga ir gebėjimas dovanoti džiaugsmą ir gyvybę. Mat dieviškasis Įstatymas yra ne sunkus, slegiantis, pavergiantis jungas, bet mus išlaisvinanti ir laimės link vedanti malonės dovana. „Mėgaujuosi tavo įstatais; tavo žodžio paisysiu“ (16 eil.), – sako psalmininkas ir toliau: „Vesk mane savo įsakymų taku, nes tai man labai rūpi“ (35 eil.), ir dar: „O kaip aš branginu tavo Mokymą! Mąstau apie jį visą dieną“ (97 eil.). Viešpaties įstatymas, jo žodis, yra maldininko gyvenimo centras; jame jis atranda paguodos, jį apmąsto, sergi savo širdyje: „Branginu širdyje tavo žodį, kad tau nenusidėčiau“ (11 eil.), ir tai yra psalmininko laimės paslaptis. Paskui dar sako: „Įžūlieji šmeižia mane melais, aš visa širdimi laikausi įsakų tavo“ (69 eil.).

Psalmininko ištikimybė kyla iš priimto Dievo žodžio, jo sergėjimo savo viduje, jį apmąstant ir pamilstant taip, kaip Marija: jai adresuotus žodžius ir įstabius įvykius, kuriais Dievas jai save apreiškė, ji „dėmėjosi“ ir „svarstė savo širdyje“ (plg. Lk 2, 19. 51). Mūsų psalmės pirmosiose eilutėse „laimingi“ paskelbiami tie, „kurie gyvena pagal Viešpaties Mokymą“ (1b eil.) ir „kas laikosi jo įsakų“ (2a eil.), ir šį psalmininko nusakomą tobulo tikinčiojo idealą vėlgi atitinka Marija. Mat ji yra tikrai „laimingoji“, tokia paskelbiama Elzbietos, nes „įtikėjo, kad išsipildys, kas Viešpaties jai pasakyta“ (Lk 1, 45), o Jėzus pats paliudija jos tikėjimą, kai moteriai, sušukusiai: „Palaimintos įsčios, kurios tave nešiojo“, atsako: „Dar labiau palaiminti tie, kurie klausosi Dievo žodžio ir jo laikosi“ (Lk 11, 27–28). Žinoma, Marija palaiminta, nes jos kūnas pagimdė Išganytoją, tačiau pirmiausia todėl, kad priėmė Dievo žodį, rūpestingai ir kupina meilės sergėjo jo žodį.

Tad 119-oji psalmė visa persunkta šio gyvybę bei palaimą teikiančio Dievo žodžio. Pagrindinės temos yra Viešpaties „žodis“ ir „įstatymas“, bet šalia šių sąvokų beveik visose eilutėse pasitaiko sinonimų, kaip antai „priesakai“, „nutarimai“, „įsakymai“, „mokymai“, „pažadai“, „sprendimai“, bei daug juos lydinčių tokių veiksmažodžių kaip „laikytis“, „sergėti“, „suprasti“, „pažinti“, „mylėti“, “„apmąstyti“, „gyventi“. Per 22 šios psalmės posmus išsiskleidžia visa abėcėlė bei tikinčiųjų pasitikėjimo kupino ryšio su Dievu žodynas. Atrandame šlovinimą, padėką, pasitikėjimą, taip pat maldavimą bei raudą, tačiau visada persmelktą tikrumo Dievo malone ir Dievo žodžio galia. Net ir eilutės, paženklintos skausmo ir tamsos, lieka atviros vilčiai ir persunktos tikėjimo. „Nublokštas guliu dulkėse; atgaivink mane, kaip esi pažadėjęs“ (25 eil.), – sklidinas pasitikėjimo meldžia psalmininkas; „Nors tapau panašus į sutrešusį vynmaišį, bet tavo įstatų nepamiršau“ (83 eil.), – sušunka tikintysis. Jo ištikimybė net ir tada, kai bandoma, naujų jėgų semiasi iš Dievo žodžio, jis ryžtingai patvirtina: „Tuomet galėsiu atsakyti savo užgauliotojams, nes tavo žodžiu pasitikiu“ (42 eil.). Ir net artinantis baimę keliančiai mirčiai Viešpaties įsakymai jam lieka atramos taškas ir pergalės viltis: „Nors jie kone pribaigė mane žemėje, aš neapleidau tavo įsakų“ (87 eil.).

Dieviškasis įstatymas, psalmininko ir kiekvieno tikinčiojo aistringos meilės objektas, yra gyvybės šaltinis. Troškimas jį suprasti, jo laikytis, orientuoti pagal jį visą savo būtį būdingas teisiam ir Viešpačiui ištikimam žmogui, apmąstančiam Dievo įstatymą „dieną ir naktį“, kaip sakoma 1-ojoje psalmėje (2 eil.); Dievo įstatymas turi būti „paimtas į širdį“, kaip teigiama gerai žinomame „Klausykis, Izraeli“ tekste iš Pakartoto įstatymo knygos:

„Klausykis, Izraeli! <...> Paimk į širdį šiuos žodžius, kuriuos tau šiandien įsakau. Įdiek juos savo vaikams. Kartok juos, kai esi namie ir kai keliauji, kai guliesi ir kai keliesi“ (Įst 6, 4. 6–7).

Dievo įstatymas, kaip egzistencijos centras, turi būti paimtas į širdį, priimtas ne vergišku, bet sūnišku, pasitikėjimo kupinu ir sąmoningu klusnumu. Dievo žodžio klausymasis yra asmeninis susitikimas su gyvybės Viešpačiu, susitikimas, turintis baigtis konkrečiais apsisprendimais ir virsti keliu bei sekimu. Paklaustas, ką daryti norint laimėti amžinąjį gyvenimą, Jėzus nurodo įstatymų paisymo kelią ir atkreipia dėmesį į tai, kaip Įstatymą įgyvendinti tobulai: „Vieno dalyko tau trūksta: eik, parduok visa, ką turi, išdalyk vargšams, tai turėsi lobį danguje. Tuomet ateik ir sek paskui mane“ (Mk 10, 21). Įgyvendinti Įstatymą reiškia sekti paskui Jėzų, eiti Jėzaus keliu drauge su Jėzumi.

Tad 119-oji psalmė veda mus į susitikimą su Viešpačiu ir kreipia į Evangeliją. Į vieną eilutę – 57-ąją – norėčiau pasigilinti išsamiau: „Viešpats mano dalis; aš pasiryžau laikytis tavo žodžių.“ Ir kitose psalmėse maldininkas sako, kad Viešpats yra jo „dalis“, jo paveldas: „Viešpatie, tu esi man skirtoji dalis ir mano taurė“, – teigiama 16-ojoje psalmėje (5a eil.). „Dievas yra mano širdies uola ir mano dalis per amžius“, – sako tikintysis 73-iojoje psalmėje (26b eil.), o 142-ojoje psalmėje psalmininkas taria Viešpačiui: „Tu mano užuovėja – visa, ką turiu gyvųjų šalyje“ (6b eil.).

Žodis „dalis“ primena laikus, kai Izraelio gentys pasidalijo Pažadėtąją žemę, ir levitai negavo jokios teritorijos, nes jų „dalis“ buvo pats Viešpats. Šiuo atžvilgiu labai nedviprasmiški du Penkiaknygės tekstai, kuriuose vartojamas aptariamas terminas: „Viešpats tarė Aaronui: Neturėsi žemės paveldo jų krašte, tarp jų neturėsi dalies. Aš būsiu tavo dalis ir paveldas Izraelyje“ (Sk 18, 20), – rašoma Skaičių knygoje, o Pakartoto Įstatymo knygoje patvirtinama: „Todėl Levis neturi dalies ar paveldo su savo broliais. Pats Viešpats yra jo paveldas, kaip Viešpats, tavo Dievas, apie juos kalbėjo“ (Įst 10, 9; plg. Įst 18, 2; Joz 13, 33; Ez 44, 28).

Kunigai, priklausantys Levio genčiai, negali turėti dalies žemės, kurią Viešpats dovanojo savo tautai kaip paveldą, taip išpildydamas pažadą Abraomui (plg. Pr 12, 1–7). Žemės nuosavybė, pamatinis stabilumo ir galimybės išgyventi elementas, buvo palaiminimo ženklas, nes reiškė galimybę pasistatydinti namus, auginti vaikus, dirbti laukus ir pragyventi iš žemės vaisių. Levitai, šventybės ir dieviškojo palaiminimo tarpininkai, negalėjo, kaip kiti izraeliečiai, turėti tokios palaiminimo išorinės žymės, tokio egzistencijos pagrindo. Jie dovanoja Viešpačiui save pačius ir todėl turi gyventi vien Juo, patikėdami save brolių apvaizdingai meilei ir dosnumui bei neturėdami paveldo, nes jų paveldo dalis yra Dievas, jų žemė, teikianti pilnatvišką gyvenimą, yra Dievas.

Dabar 119-osios psalmės maldininkas šią tikrovę taiko sau: „Viešpats mano dalis.“ Jo meilė Dievui ir jo žodžiui skatina radikaliai apsispręsti kaip vienintelį gėrį turėti Viešpatį, jo žodį sergėti kaip brangią dovaną, vertingesnę už bet kurį paveldą ir žemės turėjimą. Mūsų eilutę, tiesą sakant, galima išversti ir taip: „Mano dalis, Viešpatie, yra laikytis tavo žodžių.“ Abu vertimai vienas kitam neprieštarauja, bet vienas kitą papildo: psalmininkas pabrėžia, jog Viešpats yra jo dalis ir kad jo paveldas yra laikytis dieviškojo žodžio, kaip pakartojama 111 eilutėje: „Tavo įsakai yra man amžinas paveldas, nes jais gėrisi mano širdis.“ Štai kur psalmininko laimė – jam, kaip ir levitams, duota Dievo žodžio paveldo dalis.

Brangūs broliai ir seserys, šios eilutės ir šiandien mums labai svarbios. Pirmiausia kunigams, kurie pašaukti gyventi išskirtinai Dievu ir Dievo žodžiu be jokio kito saugumo, laikant Jį vieninteliu gėriu ir vienintele tikrojo gyvenimo versme. Turint tai prieš akis nesunku suprasti, ką reiškia dėl Dangaus karalystės laisvai rinktis celibatą, kurio grožį ir galią būtina atrasti. Tačiau šios eilutės svarbios ir visiems tikintiesiems, kurie kaip Dievo tauta priklauso Jam vienam, yra „karališkoji kunigystė“ Viešpačiui (plg. 1 Pt 2, 9; Apr 1, 6; 5, 10), pašaukta radikaliai gyventi Evangelija, gyvenimu liudyti Kristų, kuris, kad išgelbėtų pasaulį, paaukojo save kaip naujas ir galutinis „vyriausiasis kunigas“ (plg. Žyd 2, 17; 4, 14–16; 5, 5–10; 9, 11 ir t. t.). Viešpats ir jo žodis – štai mūsų „žemė“, kurioje kartu ir džiugiai gyvename.

Teįdiegia Viešpats šią meilę savo žodžiui į mūsų širdis ir tedovanoja mums gebėjimą visada savo gyvenimo centru laikyti Jį ir Jo valią. Prašome, kad Dievo žodis apšviestų mūsų maldą ir visą gyvenimą, būtų žibintas mūsų kojoms ir šviesa mūsų takui, kaip primenama 119-ojoje psalmėje (plg. 105 eil.), kad žmonių pasaulyje vaikščiotume saugiais keliais. Tegu mus veda ir paguodžia Marija, priėmusi ir pagimdžiusi Žodį, kelią į laimę rodanti Šiaurės žvaigždė.

Tada savo maldoje, kaip ir 16-osios psalmės maldininkas, galėsime džiaugtis nelauktomis Viešpaties dovanomis ir mums tekusiu neužtarnautu paveldu:

„Viešpatie, tu esi man skirtoji dalis ir mano taurė, mano likimas tavo rankoje! <...> Iš tikrųjų nuostabus yra mano paveldas!“ (Ps 16, 5. 6).

© Vertė „Bažnyčos žinios“ 2011 | Nr. 18