Bendrųjų audiencijų katechezės

Apie pergalingąjį Mesiją (110-oji psalmė)

Brangūs broliai ir seserys!

Šiandien norėčiau užbaigti katechezes apie Psalmyno maldą apmąstydamas vieną iš garsiausių „karališkųjų psalmių“ – psalmę, kurią citavo pats Jėzus, o Naujojo Testamento autoriai daug kur prie jos grįždavo ir ją skaitydavo turėdami prieš akis Mesiją, Kristų. Tai 110-oji psalmė pagal hebrajų, 109-oji pagal graikų ir lotynų tradiciją, psalmė, labai mėgta senojoje Bažnyčioje ir visų laikų tikinčiųjų. Iš pradžių ji tikriausiai buvo susijusi su dovydiškojo karaliaus intronizacija; vis dėlto savo prasme pranoksta ypatingas istorinių faktų aplinkybes, atsiverdama platesniems matmenims ir tapdama pergalingo Mesijo, pasodinto Dievo dešinėje, šlovinimu.

Psalmė pradedama iškilmingu pranešimu: „Viešpaties žodis mano viešpačiui: Sėskis mano dešinėje, kol padėsiu tavo priešus tau po kojomis“ (1 eil.).

Pats Dievas šlovingai intronizuoja karalių pasodindamas jį savo dešinėje: tai didžiausios garbės ir absoliučios privilegijos ženklas. Karaliui taip leidžiama dalytis dieviškąja viešpatyste, kurios tarpininku jis tampa tautos atžvilgiu. Tą viešpatystę taip pat atspindi pergalė prieš priešus, kuriuos Dievas padeda jam po kojomis. Priešus nugali Viešpats, tačiau karalius padaromas pergalės dalininku, o jo triumfas virsta dieviškosios galios liudijimu ir ženklu.

Karališkasis išaukštinimas psalmės pradžioje į Naująjį Testamentą buvo įtrauktas kaip mesijinė pranašystė, todėl ši eilutė yra viena iš Naujojo Testamento autorių dažniausiai vartojamų – tiek kaip citata, tiek kaip aliuzija. Kalbėdamas apie Mesiją, pats Jėzus mini šią eilutę, kad parodytų, jog Mesijas yra daugiau už Dovydą, jog jis yra Dovydo Viešpats (plg. Mt 26, 41–45; Mk 12, 35–37; Lk 20, 41–44). O Petras ją pavartoja savo kalboje Sekminių dieną sakydamas, kad karaliaus pasodinimas į sostą įgyvendintas Kristaus prisikėlimu ir Kristus nuo dabar stovįs Tėvo dešinėje kaip Dievo viešpatavimo pasauliui dalininkas (plg. Apd 2, 29–35). Būtent Kristus iš tiesų yra į sostą pasodintas Viešpats, Dievo dešinėje sėdintis Žmogaus Sūnus, ateinantis dangaus debesyse, kaip pats Jėzus save apibūdina per teismo procesą sinedrione (plg. Mt 26, 63–64; Mk 14, 61–62; Lk 22, 66–69). Jis yra tikrasis karalius, kuris prisikeldamas įžengė į šlovę Tėvo dešinėje (plg. Rom 8, 34; Ef 2, 5; Kol 3, 1; Žyd 8, 1; 12, 2), buvo iškeltas aukščiau angelų, pasodintas danguje virš visų galybių; visi priešai paguldyti jam po kojomis, o galiausiai kaip paskutinis priešas bus sunaikinta mirtis (plg. 1 Kor 15, 24–26; Ef 1, 20–23; Žyd 1, 3–4. 13; 2, 5–8; 10, 12–13; 1 Pt 3, 22). Ir iškart suvokiame, kad šis karalius, sėdintis Dievo dešinėje ir esantis jo viešpatystės dalininkas, yra ne vienas iš Dovydo įpėdinių, bet veikiau naujasis Dovydas – Dievo Sūnus, nugalėjęs mirtį ir tikrai dalyvaujantis Dievo šlovėje. Ir jis yra mūsų karalius, dovanojantis mums amžinąjį gyvenimą.

Tarp mūsų psalmėje aukštinamo karaliaus ir Dievo yra nesuardomas ryšys. Abu taip valdo išvien, jog psalmininkas gali pasakyti, kad pats Dievas išplės karaliaus skeptrą, duodamas jam užduotį valdyti savo priešus. Pasak 2-osios eilutės: „Viešpats išplės tavo galybės skeptrą iš Ziono: Valdyk tave supančius priešus!“

Galios vykdymas – karaliaus tiesiogiai iš Viešpaties gauta užduotis, atsakomybė, įgyvendintina pavaldumo ir klusnumo Dievui dvasia, idant taptų Dievo galingo bei apvaizdingo buvimo tautoje ženklu. Priešų valdymas, šlovė ir pergalė yra gautos dovanos, padarančios valdovą Dievo pergalės prieš blogį tarpininku. Jis valdo savo priešus juos perkeisdamas ir nugalėdamas savo meile.

Todėl tolesnėje eilutėje aukštinama karaliaus didybė. Tiesa, aiškinant 3-iąją eilutę, susiduriama su sunkumais. Originaliame hebrajiškame tekste kalbama apie kariuomenės sušaukimą, į tai žmonės noriai atsiliepia susiburdami apie karalių karūnavimo dieną. Septuagintos graikiškajame vertime, mus pasiekusiame iš III–II a. pr. Kr., priešingai, kalbama apie karaliaus dieviškąją sūnystę, apie gimimą ar kilmę iš Viešpaties. Pastarąjį aiškinimą pasirinko visa Bažnyčios tradicija, todėl toji eilutė skamba taip: „Tu buvai karališkai orus nuo savo gimimo dienos, šventoji garbė lydėjo nuo įsčių, nuo tavo jaunystės aušros.“

Tad šia dieviškąja pranašyste patvirtinamas dieviškasis gimimas, apgaubtas spindesio ir slėpinio, slapta ir neperprantama pradžia, susijusi su slėpiningu aušros grožiu ir įstabia rasa, pirmuose saulės spinduliuose suspindinčia laukuose ir padarančia juos derlingus. Tad čia apmetamas – neatskiriamai su dangiškąja tikrove susijęs – tikrai iš Dievo kylančio karaliaus, dieviškąjį gyvenimą savo tautai atnešančio Mesijo, šventumo ir išganymo Tarpininko pavidalas. Taip pat išvystame, kad visa tai įgyvendina ne dovydiškasis karalius, bet Viešpats Jėzus Kristus, tikrai kylantis iš Dievo; jis yra ta šviesa, kuri pasauliui atneša dieviškąjį gyvenimą.

Šiuo įtaigiu ir mįslingu įvaizdžiu užbaigiamas pirmas psalmės posmas; po to pateikta kita pranašystė atveria naują perspektyvą – karališkąjį matmenį papildo kunigiškuoju. 4-ojoje eilutėje sakoma: „Viešpats yra prisiekęs, ir jis nesigaili: Tu esi kunigas amžinai, kaip Melchizedekas.“

Melchizedekas buvo Salemo karalius kunigas, pašventinęs Abraomą ir atnašavęs duoną ir vyną po patriarcho pergalingos karinės kampanijos išgelbėjant savo sūnėną Lotą iš priešų rankų (plg. Pr 14). Melchizedeko figūroje susijungia karališkoji ir kunigiškoji galia, kuri dabar skelbiama Viešpaties ištara, žadančia amžinybę: karalius, aukštinamas psalmėje, bus kunigas amžinai ir dieviškojo buvimo tarp žmonių tarpininkas, Dievo palaiminimo ir žmogaus atsako į palaiminimą liturginiame vyksme perteikėjas.

Laiške žydams nedviprasmiškai remiamasi šia eilute (plg. 5, 5–6. 10; 6, 19–20), ji sudaro 7-ojo skyriaus, kuriame apmąstoma Kristaus kunigystė, šerdį. Jėzus, kaip sakoma Laiške žydams 110-osios psalmės šviesoje, yra tikrasis ir galutinis kunigas, atbaigiantis Melchizedeko kunigystės bruožus.

Melchizedekas, pasak Laiško žydams, buvo „be tėvo, be motinos, be kilmės sąrašo“ (7, 3a), vadinasi, kunigas ne pagal dinastines levitinės kunigystės tradicijas. Todėl jis „lieka kunigas per amžius“ (7, 3c), provaizdis Kristaus, tobulo Vyriausiojo kunigo, tapusio „kunigu ne kūniško įstatymo teise, bet nenykstamo gyvenimo galybe“ (7, 16). Prisikėlusiu ir į dangų, kuriame sėdi Tėvo dešinėje, įžengusiu Viešpačiu Jėzumi mūsų psalmės pranašystė įvykdoma ir Melchizedeko kunigystė atbaigiama, nes padaroma absoliučia bei amžina, tampa neatšaukiama tikrove (plg. 7, 24). O Abraomo laikais Melchizedeko atliktas duonos ir vyno atnašavimas atbaigiamas Jėzaus eucharistiniu aktu, jam duonos ir vyno pavidalu atnašaujant save patį ir, nugalėjus mirtį, atnešant gyvenimą visiems tikintiesiems. Būdamas amžinasis kunigas, „šventas, nekaltas, tyras“ (plg. 7, 26), jis, anot Laiško žydams, „per amžius gali išgelbėti tuos, kurie per jį eina prie Dievo. Jis amžinai gyvas, kad juos užtartų“ (7, 25).

Po šios dieviškosios pranašystės 4-ojoje eilutėje psalmės scena pasikeičia, ir poetas, kreipdamasis tiesiai į karalių, paskelbia: „Viešpats yra prie tavo dešinės“ (5a). 1-ojoje eilutėje Dievo dešinėje, žyminčioje didžiausią prestižą ir garbę, sodinamas karalius, o dabar karaliaus dešinėje stoja pats Viešpats, kad skydu apgintų jį mūšyje ir išgelbėtų nuo bet kurio pavojaus. Karalius lieka saugus, nes jį gina Dievas, ir išvien kovodami jie nugali visą blogį.

Tad paskutinės psalmės eilutės pradedamos vaizduojant pergalingą karalių, kuris, palaikomas Viešpaties ir gavęs iš jo galią bei šlovę (plg. 2 eil.), sutriuškina savo priešus ir vykdo teismą tautoms. Scena tapoma ryškiomis spalvomis siekiant perteikti kovos dramą ir karaliaus pergalės pilnatvę. Karalius, ginamas Viešpaties, niekais paverčia kiekvieną kliūtį ir nenumaldomai žengia į pergalę. Jis sako mums: taip, pasaulyje daug blogio, vyksta amžina kova tarp gėrio ir blogio ir atrodo, kad blogis stipresnis. Ne, galingesnis yra Viešpats – Kristus, mūsų tikrasis karalius ir kunigas, nes jis kovoja su visa Dievo galia, ir, nors ir daug kas mus verčia abejoti istorijos teigiama baigtimi, nugali Kristus, nugali gėris, nugali meilė, o ne neapykanta.

Mūsų psalmė užbaigiama įtaigiu įvaizdžiu, kuris sykiu yra mįslinga ištara: „Savo žygyje iš upelio gers ir pasistiprinęs pakels galvą“ (7 eil.).

Mūšio sūkuryje išvystame karalių, kuris paliaubų ir poilsio akimirką numalšina troškulį upelio vandeniu, suteikiančiu jėgų ir stiprybės tęsti pergalingą žygį pakelta galva, galutinės pergalės ženklu. Akivaizdu, kad tokie mįslingi žodžiai dėl galimų skirtingų aiškinimų Bažnyčios tėvams kėlė iššūkį. Štai šv. Augustinas, pavyzdžiui, sako: tas upelis yra žmogaus būtis – žmogystė, ir iš to upelio atsigėręs Kristus tapo žmogumi; įžengęs į žmogaus žmogystę, jis pakėlė savo galvą ir dabar yra mistinio Kūno galva – mūsų galva; jis – galutinis nugalėtojas (plg. Ennarratio in Psalmum CIX, 20: PL 36, 1462).

Brangūs bičiuliai, laikydamasi Naujojo Testamento aiškinamosios linijos, Bažnyčios tradicija šią psalmę labai brangino kaip vieną iš reikšmingiausių mesijinių tekstų. Bažnyčios tėvai ja nuolatos iškiliai rėmėsi kaip kristologiniu raktu: psalmininko apgiedamas karalius yra Kristus, Mesijas, įsteigiantis Dievo Karalystę ir nugalintis pasaulio galybes. Jis yra Žodis, Tėvo pagimdytas prieš bet kokią kūriniją, prieš aušrą, Sūnus, tapęs kūnu, miręs, prisikėlęs ir įžengęs į dangų, amžinasis Kunigas, duonos ir vyno slėpinyje atleidžiantis nuodėmes ir sutaikantis su Dievu, Karalius, pakeliantis savo galvą, prisikėlimu sutriuškinantis mirtį. Pakanka priminti ištrauką iš šv. Augustino komentarų apie šią psalmę. Jis rašo: „Buvo būtina pažinti vienatinį Dievo Sūnų, kuris turėjo ateiti tarp žmonių, prisiimti žmogystę ir tapti žmogumi per prisiimtą prigimtį: jis mirė, prisikėlė, įžengė į dangų ir buvo pasodintas Tėvo dešinėje, atlikęs tarp žmonių tai, ką buvo pažadėjęs... Tad visa tai turėjo būti išpranašauta, paskelbta iš anksto, parodyta, jog tai skirta nutikti, mat jei būtų įvykę netikėtai, būtų išgąsdinę, o iš anksto apie tai pranešus buvo galima tai sutikti su tikėjimu, džiaugsmu ir lūkesčiu. Ši psalmė yra vienas iš pažadų, taip patikimai ir atvirai pranašaujančių apie mūsų Viešpatį ir Išganytoją Jėzų Kristų, kad negalime nė kiek suabejoti, kad šioje psalmėje skelbiamas Kristus“ (plg. Ennarratio in Psalmum CIX, 3; PL 36, 1447).

Tad šia psalme esame kviečiami žvelgti į velykinį Kristaus įvykį, žvelgti į Kristų, kad suprastume tikrąjį karališkumą, įgyvendintiną tarnaujant ir save atiduodant, žengiant klusnumo ir meilės „iki galo“ (plg. Jn 13, 1) keliu. Todėl, melsdamiesi šia psalme, prašykime Viešpaties, kad suteiktų mums jėgų irgi žengti jo taku, sekti paskui Kristų, Karalių Mesiją, būti pasirengusiems kartu su juo kopti į Kryžiaus kalną, kad kartu su juo pasiektume šlovę ir kontempliuotume jį, Tėvo dešinėje pasodintą pergalingą Karalių ir gailestingą Kunigą, teikiantį atleidimą ir išganymą visiems žmonėms. Mes, Dievo malone padaryti „išrinktąja gimine, karališkąja kunigyste, šventąja tauta“ (plg. 1 Pt 2, 9), gebėkime džiugiai semti iš išganingų versmių (plg. Iz 12, 3) ir visam pasauliui skelbti įstabius darbus to, kuris mus pašaukė „iš tamsybių į savo nuostabią šviesą“ (1 Pt 2, 9).

Brangūs bičiuliai, šiose paskutinėse katechezėse norėjau supažindinti jus su keliomis psalmėmis, vertingomis Biblijoje atrandamomis maldomis, atspindinčiomis įvairias gyvenimo situacijas ir įvairius sielos būvius Dievo atžvilgiu. Todėl dar kartą kviečiu visus melstis psalmėmis, galbūt įprasti naudotis Bažnyčios Valandų liturgija – melstis Rytmetine rytą, Vakarine vakare ir Naktine prieš miegą. Kasdienė kelionė Dievo link tik praturtins mūsų santykį su Dievu džiaugsmu ir pasitikėjimu. Dėkoju.