Bendrųjų audiencijų katechezės

Apie Jėzaus džiaugsmo himną

Brangūs broliai ir seserys!

Iš Jėzaus maldų kraičio evangelistai Matas ir Lukas (plg. Mt 11, 25–30 ir Lk 10, 21–22) paliko mums „brangakmenį“, dažnai vadinamą džiaugsmo himnu arba mesijiniu džiaugsmo himnu. Kaip girdėjome, tai padėkos ir šlovinimo malda. Graikiškajame evangelijų originale šis himnas pradedamas veiksmažodžiu exomologoumai. Šis žodis, kuriuo nusakoma besikreipiančio į Tėvą Jėzaus laikysena, dažnai verčiamas veiksmažodžiu „šlovinti“ (Mt 11, 25 ir Lk 10, 21). Tačiau Naujojo Testamento raštuose tuo veiksmažodžiu iš esmės žymimi du dalykai: pirma, „išpažinimas“ – pavyzdžiui, Jonas Krikštytojas iš atėjusių pas jį pasikrikštyti reikalavo išpažinti savo nuodėmes (plg. Mt 3, 6); antra, „pritarimą“. Žodis, kuriuo Jėzus pradeda savo maldą, apima Tėvo veikimo išpažinimą ir kartu Jėzaus visišką, sąmoningą ir džiugų pritarimą tam veikimui, Tėvo planui. Džiaugsmo himnas yra maldos kelio viršūnė, aiškiai atskleidžianti Jėzaus gilią ir artimą bendrystę Šventojoje Dvasioje su Tėvo gyvenimu bei jo dieviškąją sūnystę.

Jėzus kreipiasi į Dievą kaip į „Tėvą“. Šia sąvoka išreiškiamas Jėzaus suvokimas ir tikrumas, kad jis yra „Sūnus“, artimai ir nuolatos susivienijęs su Tėvu, – tai yra kiekvienos Jėzaus maldos pagrindinis momentas ir versmė. Šitai aiškiai atsiskleidžia paskutinėje džiaugsmo himno dalyje, kuri apšviečia visą tekstą. Jėzus sako: „Viskas man yra mano Tėvo duota. Ir niekas nežino, kas yra Sūnus, tik Tėvas, nei kas yra Tėvas, tik Sūnus ir tas, kam Sūnus panorės apreikšti“ (Lk 10, 22). Jėzus teigia, kad Tėvą tikrai pažįsta tik Sūnus. Kiekvienas žmogiškasis pažinimas – tą kiekvienas patiriame mūsų žmogiškųjų santykių srityje – apima įsitraukimą, tam tikrą daugiau ar mažiau gilų vidinį ryšį tarp pažįstančiojo ir pažįstamojo: pažinti be būties bendrystės neįmanoma. Džiaugsmo himne, kaip ir visose savo maldose, Jėzus parodo, kad tikrasis Dievo pažinimas suponuoja bendrystę su juo: tik būdami bendrytėje su kitu pradedame pažinti; lygiai taip pat ir Dievo atveju – tik palaikydami su juo tikrą ryšį, tik gyvendami bendrystėje su juo, galime jį pažinti. Tad tikrasis pažinimas rezervuotas Sūnui, viengimiui Sūnui, visada esančiam Tėvo prieglobstyje (plg. Jn 1, 18), tobulai su juo susivienijusiam. Tik Sūnus tikrai pažįsta Dievą, būdamas artimoje bendrystėje su juo – tik Sūnus iš tikrųjų gali apreikšti, kas yra Dievas.

Kreipinį „Tėve“ lydi antras titulas – „dangaus ir žemės Viešpatie“. Šiuo pasakymu Jėzus apibendrina tikėjimą sukūrimu ir leidžia vėl nuaidėti pirmiesiems Šventojo Rašto žodžiams: „Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę“ (Pr 1, 1). Melsdamasis jis primena didįjį Biblijos pasakojimą apie sulig sukūrimo aktu prasidedančią Dievo meilę žmogui. Jėzus įžengia į tą meilės istoriją, yra jos viršūnė ir atbaigimas. Jo maldos patirtimi visas Šventasis Raštas apšviečiamas ir atgaivinamas – tampa Dievo slėpinio skelbimu ir perkeisto žmogaus atsaku. Tačiau pasakymu „dangaus ir žemės Viešpatie“ parodoma, kaip Jėzus, Tėvo apreiškėjas, atveria žmogui galimybę prisiartinti prie Dievo.

Dabar turėtume paklausti: kam Sūnus nori apreikšti Dievo slėpinius? Himno pradžioje Jėzus džiaugiasi, kad Tėvas panoro laikyti šiuos dalykus paslėptus nuo išmintingųjų ir gudriųjų, bet apreikšti mažutėliams (plg. Lk 10, 21). Šiais savo maldos žodžiais Jėzus parodo, kad visiškai pritaria Tėvo, atveriančio savo slėpinius tiems, kurie yra paprastos širdies, sprendimui: Sūnaus valia sutampa su Tėvo valia. Dieviškasis apreiškimas vyksta ne pagal žemišką logiką, kuria vadovaujantis svarbias žinias turi išsilavinę bei galingi žmonės ir perduoda jas paprastesniems, mažutėliams. Dievas pasirinko kitokį būdą: jo žinios gavėjai yra būtent tie „mažutėliai“. Tokia yra Tėvo valia, o Sūnus jai džiugiai pritaria. Katalikų Bažnyčios katekizme sakoma: „Jaudinantis Taip, Tėve! išsiveržia iš Jėzaus širdies gelmių kaip sutikimas su tuo, kas patinka Tėvui, kaip Motinos Fiat aidas, kai jinai Jį pradėjo, kaip būsimieji žodžiai Tėvui prieš pat savo kančią. Visa Jėzaus malda ir yra šis meilės kupinas Jo žmogiškosios širdies atsidavimas Tėvo valios paslapčiai (Ef 1, 9)“ (2603). Iš čia kyla maldavimas, mūsų reiškiamas maldoje „Tėve mūsų“: „Teesie tavo valia kaip danguje, taip ir žemėje“, kartu su Kristumi ir Kristuje ir mes prašome, kad mūsų valia derėtų su Tėvo valia ir taptume jo vaikais. Todėl Jėzus šiame džiaugsmo himne reiškia norą įtraukti į savo sūniškąjį Dievo pažinimą visus, kuriems Tėvas panoro tai apreikšti; tie, kurie tą dovaną priima, ir yra „mažutėliai“.

Bet ką reiškia būti „mažutėliu“? Kas tas „mažutėliškumas“, atveriantis žmogų artimam vaiko santykiui su Dievu ir jo valios priėmimui? Kokia pagrindine nuostata turi remtis mūsų malda? Meskime žvilgsnį į Kalno pamokslą, kur Jėzus sako: „Palaiminti tyraširdžiai: jie regės Dievą“ (Mt 5, 8). Būtent širdies tyrumas leidžia mums Jėzuje Kristuje išvysti Dievo veidą, turėti paprastą kaip vaikų širdį, be puikybės tų, kurie užsisklendžia kitiems, manydami, kad jiems nė vieno nereikia, net Dievo.

Atkreiptinas dėmesys ir į progą, kuria Jėzus užtraukia šį džiaugsmo himną Tėvui. Mato evangelijoje – tai džiaugsmas dėl to, kad, nepaisydami daugelio priešiškumo ir atmetimo, būtent „mažutėliai“ priima jo žodį ir atsiveria tikėjimo į jį dovanai. Pirma džiaugsmo himno pateikiamas kontrastas tarp Jono Krikštytojo, vieno iš „mažutėlių“, Jėzuje Kristuje atpažinusių Dievo veikimą, pagyrimo (plg. Mt 11, 2–19) ir paežerės miestų, „kuriuose buvo padaryta daugumas jo stebuklų“, peikimo už netikėjimą (plg. Mt 11, 20–24). Todėl Matas džiaugsmą susieja su ištara, kuria Jėzus atkreipia dėmesį į savo žodžių bei darbų veiksmingumą: „Keliaukite ir apsakykite Jonui, ką čia girdite ir matote: aklieji praregi, raišieji vaikščioja, raupsuotieji apvalomi, kurtieji girdi, mirusieji prikeliami, vargdieniams skelbiama geroji naujiena. Ir palaimintas, kas nepasipiktins manimi“ (Mt 11, 4–6).

Lukas džiaugsmo himną irgi susieja su tam tikru Evangelijos skelbimo raidos momentu. Jėzus išsiuntė „septyniasdešimt du“ mokinius (Lk 10, 1), šie iškeliavo baimindamiesi, kad jų užduotį gali ištikti nesėkmė. Lukas irgi pabrėžia atmetimą miestuose, kuriuose Viešpats buvo skelbęs ir padaręs daug įstabių ženklų. Tačiau septyniasdešimt du mokiniai grįžta kupini džiaugsmo, nes jiems pavyko įgyvendinti užduotį; jie patyrė, kad žmogų kamuojantį blogį galima įveikti Jėzaus žodžio galia. Jėzus dalijasi jų pasitenkinimu – „tuomet“, tą akimirką, jis pradžiugo.

Norėčiau pabrėžti dar du elementus. Evangelistas Lukas maldą pradeda pastaba: „Jėzus pradžiugo Šventąja Dvasia“ (Lk 10, 21). Jėzus džiaugiasi iš gilumos, iš pačios didžiausios gelmės, kuri yra nepakartojama pažinimo ir meilės bendrystė su Tėvu, Šventosios Dvasios pilnatvė. Įtraukdamas į savo sūnystę, Jėzus sykiu kviečia mus atsiverti Šventosios Dvasios šviesai, nes, pasak apaštalo Pauliaus, „mes juk nežinome, ko turėtume deramai melsti, todėl pati Dvasia užtaria mus neišsakomais atodūsiais <...> pagal Dievo norą“ (Rom 8, 26–27) ir taip apreiškia mums Tėvo meilę. Mato evangelijoje po džiaugsmo himno aptinkame vieną aistringiausių Jėzaus raginimų: „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu!“ (Mt 11, 28). Jėzus kviečia ateiti pas jį, nes jis yra tikroji išmintis, „romus ir nuolankios širdies“. Jis siūlo savo „jungą“, Evangelijos išminties kelią, Evangelijos, kuri yra ne išmoktinas mokymas ar etinis pasiūlymas, bet sektinas Asmuo, jis pats, viengimis Sūnus tobuloje bendrystėje su Tėvu.

Brangūs broliai ir seserys, akimirką ragavome šios Jėzaus maldos turtų. Dvasios dovanos galia mes irgi galime malda kreiptis į Dievą, kupini vaikiško pasitikėjimo šauktis jo, vadindami jį Tėvu, „Aba“. Tačiau privalome turėti mažutėlių, „turinčių vargdienio dvasią“ (Mt 5, 3), širdį, idant pripažintume, jog nesame nepriklausomi ir savarankiški, kad galėtume vieni statydinti savo gyvenimą, bet kad mums reikia Dievo. Turime su juo susitikti, jo klausytis, su juo kalbėtis. Malda atveria mus Dievo dovanai, jo išminčiai, kuri yra pats Jėzus, kad galėtume savo gyvenime vykdyti Tėvo valią ir surasti paspirtį mūsų kelionės varguose. Dėkoju.