Bendrųjų audiencijų katechezės

Apie Jėzaus maldą per Paskutinę vakarienę

Brangūs broliai ir seserys!

Tęsdamas katechezių ciklą apie Jėzaus maldą evangelijose šiandien norėčiau apmąstyti itin iškilmingą momentą – jo maldą per Paskutinę vakarienę.

Pokylio, per kurį Kristus atsisveikina su savo draugais, chronologinis ir emocinis fonas yra čia pat jo laukianti mirtis. Jis jaučia, kad ji prisiartino. Jau ne sykį Jėzus užsiminė apie savo kančią, mėgindamas prie tokios perspektyvos pripratinti savo mokinius. Morkaus evangelijoje pasakojama, kad Jėzus dar kelionės į Jeruzalę pradžioje tolimuose Pilypo Cezarėjos kaimuose pradėjo „mokyti, jog reikia, kad Žmogaus Sūnus daug kentėtų, būtų seniūnų, aukštųjų kunigų bei Rašto aiškintojų atmestas, nužudytas ir po trijų dienų prisikeltų“ (Mk 8, 3). Be to, tomis dienomis, kai rengėsi atsisveikinti su savo mokiniais, tautos gyvenimą ženklino tuoj prasidėsianti Paschos šventė, primenanti apie Izraelio išėjimą iš Egipto. Šis praeityje išgyventas išlaisvinimas, laukiamas dabartyje ar ateityje, per Paschą būdavo gyvai švenčiamas šeimoje. Paskutinė vakarienė išsitenka šiame kontekste, tačiau išsiskiria pamatine naujybe. Jėzus žvelgia į savo kančią, mirtį ir prisikėlimą, visiškai tai suvokdamas. Jis trokšta išgyventi šią Vakarienę su savo mokiniais. Šios Vakarienės pobūdis ypatingas, iš pagrindų kitoks nei kitų pokylių; per tą Vakarienę jis padovanoja tai, kas yra visiškai nauja, – save. Būtent šitaip Jėzus švenčia savo Paschą, nuvokia savo kryžių ir prisikėlimą.

Ši naujybė Jono evangelijoje išryškinama Paskutinės vakarienės chronologija: ji neapibūdinama kaip Paschos vakarienė kaip tik todėl, kad Jėzus ketina pradėti kažką visiškai naujo – švęsti savąją Paschą, savaime suprantama, susijusią su Išėjimo įvykiais. Ir, pasak Jono, Jėzus ant kryžiaus mirė kaip tik tą akimirką, kai Jeruzalės šventykloje buvo aukojami Paschos avinėliai.

Kas yra šitos Vakarienės branduolys? Tai duonos laužymas ir padalijimas mokiniams, dalijimosi su jais vyno taure veiksmai. Šie veiksmai lydimi žodžių ir vyksta maldos aplinkoje: tai – Eucharistijos įsteigimas, didžioji Jėzaus ir Bažnyčios malda. Pažvelgime į šį momentą iš arčiau.

Pirmiausia atkreiptinas dėmesys, kad Naujojo Testamento tradicijose apie Eucharistijos įsteigimą (plg. 1 Kor 11, 23–25; Lk 22, 14–20; Mk 14, 22–25; Mt 26, 26–29) Jėzaus veiksmais ir žodžiais apie duoną ir vyną pradedamai maldai nusakyti vartojami du lygiagretūs ir vienas kitą papildantys veiksmažodžiai. Paulius ir Lukas kalba apie eucaristia, padėką: „Ir, paėmęs duonos, jis sukalbėjo padėkos maldą [padėkojo], laužė ją ir davė apaštalams“ (Lk 22, 19). Morkus ir Matas, priešingai, pabrėžia eulogia, palaiminimo, aspektą: „Jėzus, paėmęs duoną, sukalbėjo palaiminimą, ją laužė ir davė mokiniams“ (Mk 14, 22). Abi graikiškos sąvokos eucaristeìn ir eulogeìn susijusios su žydų berakha, t. y. su Izraelio tradicijos didžiosiomis padėkos ir palaiminimo maldomis, kalbamomis pradedant reikšmingus pokylius. Abiem skirtingais graikiškais žodžiais parodomos šios maldos dvi esminės viena kitą papildančios pakraipos. Berakha iš tiesų pirmiausia yra dėkojimas Dievui ir jo šlovinimas už gautas dovanas: per Jėzaus Paskutinę vakarienę tai duona, iškepta iš kviečių, kuriems Dievas leidžia sudygti ir išaugti žemėje, ir vynas, pagamintas iš sunokusių vynuogių. Ši Dievop keliama šlovinimo ir padėkos malda grįžta kaip palaiminimas, iš Dievo nusileidžiantis ant dovanų ir jas praturtinantis. Taip dėkojimas Dievui ir jo šlovinimas virsta palaiminimu, ir tai, kas mūsų atnašaujama Dievui, iš Visagalio grįžta žmonėms palaiminta. Žodžiai, kuriais steigiama Eucharistija, tariami šiame maldos kontekste: berakha šlovinimas ir palaiminimas per maldą tampa duonos ir vyno palaiminimu ir perkeitimu į Jėzaus kūną ir kraują.

Pirma Eucharistijos įsteigimo žodžių eina veiksmai – duonos laužymas ir dalijimasis vyno taure. Duoną laužo ir taurę kitiems duoda pirmiausia šeimos galva, priimantis savo šeimos narius už stalo, tačiau tais gestais taip pat išreiškiamas svetingumas, namiškiams nepriklausančio ateivio priėmimas į pokylio bendrystę. Tie patys veiksmai per Jėzaus atsisveikinimo su mokiniais vakarienę įgyja visiškai naują gelmę: jie yra priėmimo prie Dievo stalo, už kurio Dievas save dovanoja, regimas ženklas. Duonos ir vyno pavidalu Jėzus siūlo ir dovanoja pats save.

Bet kaip tai gali įvykti? Kaip Jėzus tą akimirką gali dovanoti save? Jis žino, kad netrukus jo gyvybė bus atimta per kryžiaus kančią: tokia mirties bausmė, Cicerono pavadinta mors turpissima crucis, skiriama ne laisviems žmonėms. Per Paskutinę vakarienę dalydamasis duona ir vynu Jėzus aplenkia savo mirtį ir prisikėlimą ir įgyvendina tai, ką skelbė kalboje apie gerąjį ganytoją: „Aš guldau savo gyvybę, kad ir vėl ją pasiimčiau. Niekas neatima jos iš manęs, bet aš pats laisvai ją atiduodu. Aš turiu galią ją atiduoti ir turiu galią vėl ją atsiimti; tokį priesaką aš esu gavęs iš savojo Tėvo“ (Jn 10, 17–18). Tad jis paaukoja savo gyvybę anksčiau negu ji iš jo atimama, taip savo smurtinę mirtį paversdamas laisvu dovanojimosi kitiems ir dėl kitų aktu. Patirtas smurtas virsta sąmoninga, laisva ir atperkančia auka.

Maldoje, pradėtoje laikantis biblinės tradicijos ritualinės formos, Jėzus dar kartą atskleidžia savo tapatybę ir pasiryžimą iki galo įvykdyti tobulos meilės, aukos paklūstant Tėvo valiai užduotį. Maldą, ženklinamą jo atsisveikinimo vakarienės su mokiniais, vainikuoja jo iš pagrindų originalus dovanojimasis saviesiems per eucharistinį atminimą. Atidžiau pažvelgę į Jėzaus žodžius ir veiksmus tą naktį, aiškiai matome, kad artimas ir nuolatinis ryšys su Tėvu yra ta vieta, kur jis atlieka šiuos veiksmus ir saviesiems bei kiekvienam iš mūsų palieka Meilės sakramentą, Sacramentum caritatis. Dukart per Paskutinę vakarienę pasigirsta žodžiai: „Tai darykite mano atminimui“ (1 Kor 11, 24. 25). Savo Paschą jis švenčia dovanodamas save, taip Jėzus tampa tikruoju Avinėliu, visiškai atbaigiančiu senąjį kultą. Štai kodėl Paulius, kreipdamasis į Korinto krikščionis, pabrėžia: „Jau yra paaukotas mūsų velykinis Avinėlis, Kristus. Tad švęskime šventes <...> su nerauginta tyros širdies ir tiesos duona“ (1 Kor 5, 7–8).

Evangelistas Lukas išsaugojo dar vieną vertingą Paskutinės vakarienės įvykių elementą, leidžiantį mums įžvelgti jaudinančią Jėzaus maldos už savuosius tą naktį gelmę, dėmesį kiekvienam. Pradėdamas nuo padėkos ir palaiminimo maldos, Jėzus žengia prie Eucharistinės dovanos, savęs dovanojimo, ir, atskleisdamas svarbiausią sakramentinę tikrovę, kreipiasi į Petrą: „Simonai, Simonai! Štai šėtonas pareikalavo persijoti jus kaip kviečius. Bet aš meldžiuosi už tave, kad tavasis tikėjimas nesusvyruotų. O tu sugrįžęs stiprink brolius!“ (Lk 22, 31–32). Artėjant ir mokinių išbandymo valandai, Jėzus skuba malda paremti silpnuosius, negebančius suprasti, kad Dievo kelias eina per velykinį mirties ir prisikėlimo slėpinį, nuvoktą duonos ir vyno atnaša. Eucharistija yra keliauninkų valgis, suteikiantis jėgų ir pavargusiems, išsekusiems, ir pasiklydusiems. Malda pirmiausia skirta Petrui, jog atsivertęs galėtų stiprinti brolių tikėjimą. Evangelistas Lukas primena, kad kaip tik tą akimirką, kai Petras jo trečią kartą išsigina, Jėzus akimis ieško jo veido, norėdamas suteikti jam jėgos toliau sekti paskui Jį: „Ir tuoj pat, dar jam kalbant, pragydo gaidys. Tuomet Viešpats atsigręžė ir pažvelgė į Petrą. Petras atsiminė jam pasakytą Viešpaties žodį“ (Lk 22, 60–61).

Brangūs broliai ir seserys, dalyvaudami Eucharistijoje ypatingu būdu išgyvename Jėzaus už kiekvieną iš mūsų ištartą ir tebetariamą maldą, kad blogis, su kuriuo visi susiduriame gyvenime, nepaimtų viršaus ir kad mumyse veiktų perkeičianti Kristaus mirties ir prisikėlimo galia. Eucharistijoje Bažnyčia atsiliepia į Jėzaus paraginimą: „Tai darykite mano atminimui“ (Lk 22, 19; plg. 1 Kor 11, 24–26), kartoja padėkos ir palaiminimo maldą ir kartu su ja duonos ir vyno transsubstanciacijos į Viešpaties Kūną ir Kraują žodžius. Švęsdami Eucharistiją esame įtraukiami į tą maldos akimirką, vis iš naujo suvienijami su Jėzaus malda. Bažnyčia nuo pat pradžių pašventinimo žodžius suprato kaip maldos kartu su Jėzumi dalį, kaip pagrindinę dalį padėkos kupino šlovinimo, per kurį žemės ir žmogaus darbo vaisiai Dievo mums vis iš naujo dovanojami kaip Jėzaus kūnas ir kraujas, kaip paties Dievo dovanojimasis svetingoje Sūnaus meilėje (plg. Jėzus iš Nazareto, II). Dalyvaudami Eucharistijoje ir dalydamiesi Dievo Sūnaus kūnu ir krauju, savo maldą suvienijame su Velykų Avinėlio malda jo paskutinę naktį, kad mūsų gyvenimas, nepaisant mūsų silpnumo ir neištikimybės, nepražūtų, bet būtų perkeistas.

Brangūs bičiuliai, prašykime Viešpaties, kad dalyvavimas – atitinkamai pasirengus, taip pat priėmus Atgailos sakramentą – jo Eucharistijoje, kuri yra būtina krikščionio gyvenimo dalis, visada būtų iškiliausias visų mūsų maldų taškas. Prašykime, kad ir mes, artimai vienydamiesi su jo atnaša Tėvui, savo kryžius paverstume laisva ir sąmoninga meilės auka Dievui ir broliams. Dėkoju.