Bendrųjų audiencijų katechezės

Jėzaus malda mirties akivaizdoje

Brangūs broliai ir seserys!

Šiandien kartu su jumis norėčiau apmąstyti Jėzaus maldą artėjant mirčiai, stabtelėdamas prie to, ką apie tai mums praneša Morkus ir Matas. Abu evangelistai mirštančio Jėzaus maldą perteikė ne tik graikiškai, kalba, kuria parašė pasakojimą, bet ir dėl tų žodžių svarbos hebrajų ir aramėjų kalbų mišiniu. Vadinasi, čia girdime ne vien turinį, bet ir kaip ši malda skambėjo iš Jėzaus lūpų: girdime Jėzaus ištartus žodžius. Sykiu evangelistai perteikė nukryžiavime dalyvavusių žmonių reakcijas. Jie nesuprato arba nenorėjo suprasti tos maldos prasmės.

Kaip girdėjome, Morkus rašo: „Šeštai valandai atėjus, visą kraštą apgaubė tamsa iki devintos valandos. Devintą valandą Jėzus garsiai sušuko: Elojí, Elojí, lemá sabachtáni? Tai reiškia: Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?!“ (15, 33–34). Šiame pasakojime Jėzaus malda – šauksmas pasigirsta tris valandas – nuo vidurdienio iki trečios valandos po pietų – trukusios tamsos giliausiu momentu. Šios trys visiškos tamsos valandos savo ruožtu pratęsia ankstesnį, irgi trijų valandų tarpsnį, prasidėjusį su Jėzaus nukryžiavimu. Evangelistas Morkus išties nurodo: „Buvo trečia valanda, kai jį nukryžiavo“ (15, 25). Iš tokių šio pasakojimo chronologinių nuorodų išplaukia, kad šešios valandos, Jėzaus praleistos ant kryžiaus, pasidalija į du vienodos trukmės laiko tarpsnius.

Per pirmas tris valandas, nuo devintos ryto iki vidurdienio, Jėzų pašiepia įvairios grupės asmenų, kurie viešai rodo savo skeptiškumą ir patvirtina netikėjimą. Morkus rašo: „Praeiviai užgauliojo Jėzų“ (15, 29); „Taip pat tyčiojosi aukštieji kunigai su Rašto aiškintojais“ (15, 31); „Jį plūdo ir kartu nukryžiuotieji“ (15, 32). Kalbėdamas apie kitas tris valandas, trukusias nuo vidurdienio iki trečios valandos po pietų, evangelistas mini visą kraštą apgaubusią tamsą. Vyrauja vien tamsa, nėra jokių užuominų apie žmones ir jų žodžius. Jėzui vis labiau artinantis prie mirties, tėra tamsa, gaubianti „visą kraštą“. Šiame įvykyje dalyvauja net kosmosas: tamsa apgaubia žmones ir daiktus, bet ir šią tamsos akimirką Dievas yra arti, neapleidžia. Biblinėje tradicijoje tamsai būdinga dviprasmė reikšmė: ji žymi ir blogio artumą bei veikimą, ir slėpiningą Dievo, nugalinčio bet kurią tamsą, artumą bei veikimą. Pavyzdžiui, Išėjimo knygoje skaitome: „Tada Viešpats tarė Mozei: Štai aš ateisiu pas tave tirštame debesyje“ (19, 9); ir toliau: „Žmonės liko stovėti iš tolo, o tuo tarpu Mozė prisiartino prie tirštojo debesies, kuriame buvo Dievas“ (20, 21). Pakartoto Įstatymo knygoje Mozė sako: „Kalnas liepsnojo ugnimi iki pat dangaus; jį gaubė tirštas tamsus debesis“ (4, 11); „Girdėdami tą balsą iš tamsumos, kalnui skendint ugnyje...“ (5, 23). Jėzaus nukryžiavimo scenoje kraštą apgaubusi tamsa yra mirties tamsa, į kurią Dievas panardina savo Sūnų, kad šiuo savo meilės aktu dovanotų mums gyvenimą.

Grįžkime prie šventojo Morkaus pasakojimo. Įvairių asmenų užgauliojimų, visa gaubiančios tamsos akivaizdoje Jėzus maldos šūksniu mirties akimirką parodo, jog, nepaisydamas kančios, mirties ir menamo apleistumo naštos, yra visiškai tikras, kad Tėvas arti ir pritaria jo didžiai meilės aukai, visiškam savęs atidavimui, net jei, kitaip negu kitais momentais, iš viršaus nepasigirsta balsas. Skaitant evangelijas, į akis krinta, kad kitomis svarbiomis savo žemiškosios egzistencijos akimirkomis Jėzus kaip Tėvo artumo ir pritarimo jo meilės keliui ženklą išgirsdavo aiškų Dievo balsą. Štai po krikšto Jordane prasivėrė dangus ir Tėvas ištarė: „Tu mano mylimasis Sūnus, tavimi aš gėriuosi“ (Mk 1, 11). Per atsimainymą prie debesies ženklo pridedami žodžiai: „Šitas mano mylimasis Sūnus. Klausykite jo!“ (Mk 9, 7). Tačiau artinantis mirčiai ant kryžiaus tvyro tyla, negirdėti jokio balso, bet meilės kupinas Tėvo žvilgsnis vis dėlto nukreiptas į Sūnaus meilės auką.

Bet ką reiškia Jėzaus malda, šis Tėvui adresuojamas šūksnis: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?“ Galbūt Jėzus suabejojo savo užduotimi ar Tėvo artumu? Gal šia malda išreiškiamas suvokimas, kad esi apleistas? Žodžiais, kuriais Jėzus kreipiasi į Tėvą, pradedama 22-oji psalmė. Joje psalmininkas parodo Dievui įtampą tarp jautimosi apleistam ir tikrumo, kad Dievas yra su savo tauta. Psalmininkas meldžiasi: „Mano Dieve, šaukiuosi dieną, bet tu neatsakai, ir naktį, bet ramybės nerandu. Betgi tu esi Šventasis, – tavo sostas – Izraelio šlovės giesmės!“ (3–4). Psalmininkas, trokšdamas malda išreikšti visą skausmą tariamai nesančio Dievo akivaizdoje, vartoja žodį „šauktis“: nevilties akimirką malda virsta šauksmu.

Tai būdinga ir mūsų santykiui su Viešpačiu: sunkiomis ir skausmingomis akimirkomis, kai atrodo, kad Dievas mūsų negirdi, nebijokime patikėti jam savo širdies naštos, nesibaiminkime skųsdamiesi išsakyti savo kančios, turime būti įsitikinę, kad Dievas yra arti mūsų net tada, kai jis, atrodo, tyli.

Ant kryžiaus sušunkamais psalmės pradžios žodžiais: „Elí, Elí, lemá sabachtáni?“ – „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?“ (Mt 27, 46) Jėzus meldžiasi galutinai atstumtas žmonių, apleistumo akimirką, bet meldžiasi psalme suvokdamas, kad Dievas yra arti ir tą valandą, kai jis išgyvena žmogišką mirties dramą. Tačiau mums kyla klausimas: kodėl toks galingas Dievas neįsikiša, jog išgelbėtų savo Sūnų nuo tokio sunkaus išbandymo? Svarbu suvokti, kad Jėzaus malda nėra šauksmas to, kuris mirtį pasitinka kupinas nevilties ir jaučiasi apleistas. Jėzus šią akimirką melsdamasis 22-osios, kenčiančio Izraelio psalmės žodžiais, prisiima ne tik savo tautos kančią, bet ir visų blogio engiamų žmonių skausmą ir kartu visa tai priartina prie Dievo širdies, būdamas tikras, kad į jo šauksmą bus atsiliepta prisikėlimu: „Šūksniu kenčiant kartu išreiškiamas tikrumas, kad Dievas atsilieps, kad išgelbės ne tik Jėzų, bet ir daugelį mūsų“ (plg. Jėzus iš Nazareto, II). Šia Jėzaus malda reiškiamas didžiausias pasitikėjimas Dievu ir atsidavimas į jo rankas net tada, kai jis atrodo toli, kai jis, regis, tyli, įgyvendindamas mums nesuprantamą planą. Katalikų Bažnyčios katekizme rašoma: „Dėl atperkamosios meilės – kuri nuolat Jį vienijo su Tėvu – jis taip prisiėmė mus, nuodėmėmis nuklydusius nuo Dievo, kad galėjo mūsų vardu ant kryžiaus sušukti: Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?!“ (603). Jėzus kenčia su mumis ir dėl mūsų, o ta kančia kyla iš meilės, kurioje jau glūdi atpirkimas, meilės pergalė.

Žmonės, stovintys kryžiaus papėdėje, Jėzaus žodžių nesupranta ir mano, kad jis šaukiasi Elijo. Sujudę jie mėgina numalšinti jo troškulį bei prailginti gyvenimą, kad patikrintų, ar Elijas tikrai ateis jam į pagalbą, bet garsus Jėzaus šūksnis užbaigia jo žemišką gyvenimą ir sugriauna jų norus. Šią paskutinę akimirką Jėzus ne tik leidžia savo širdžiai išreikšti kančią, jis taip pat leidžia nujausti Tėvo artumą ir savo pritarimą jo išganomiesiems planams. Mes visada irgi susiduriame su kančios ir Dievo tylos „šiandien“ – taip dažnai tai išreiškiame malda, – bet kartu visada susiduriame ir su prisikėlimo „šiandien“, atsaku Dievo, prisiėmusio mūsų kančias nešti kartu su mumis ir mums teikiančio tvirtą pergalės viltį (plg. Enciklika Spe salvi, 35–40).

Brangūs bičiuliai, malda kreipkime savo kasdienį kryžių į Dievą, būdami tikri, kad jis arti ir mus išklauso. Jėzaus šūksnis primena mums, kad malda turime įveikti savojo „aš“ bei savo problemų ribas ir atsiverti kitų vargams ir kančioms. Jėzaus malda mirties valandą ant kryžiaus tepamoko mus kupinus meilės melstis už brolius ir seseris, jaučiančius kasdienybės naštą, išgyvenančius sunkų metą, kenčiančius ir nerandančius paguodos žodžių. Patikėkime visa tai Dievo širdžiai, kad ir jie pajustų niekada mūsų nepaliekančio Dievo meilę. Dėkoju.