Bendrųjų audiencijų katechezės

Paskutinės Kristaus ištaros prieš mirtį

Bangūs broliai ir seserys!

Mūsų maldos mokykloje praėjusį trečiadienį kalbėjau apie Jėzaus maldą ant kryžiaus pagal 22-ąją psalmę: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?“ Šiandien norėčiau pratęsti Jėzaus maldos ant kryžiaus prieš pat mirtį apmąstymus stabtelėdamas prie pasakojimo Luko evangelijoje. Evangelistas perteikė mums tris nukryžiuoto Jėzaus ištaras, iš kurių dvi – pirmoji ir trečioji – yra malda, nedviprasmiškai adresuota Tėvui. O antroji – tai pažadas, duodamas vadinamajam gerajam piktadariui, nukryžiuotam drauge su juo; atsakydamas į plėšiko maldą, Jėzus jį nuramina: „Iš tiesų sakau tau: šiandien su manimi būsi rojuje“ (Lk 23, 43). Tad Luko evangelijoje įtaigiai supintos dvi maldos: mirštantis Jėzus kreipiasi į Tėvą ir išklauso atgailaujančio nusidėjėlio, kuris kreipiasi į jį, maldavimo. Jėzus meldžiasi Tėvui ir kartu išklauso vyro, dažnai vadinamo latro poenitens, atgailaujančiu latru.

Ilgėliau stabtelėkime prie šių trijų Jėzaus maldų. Pirmąją Jėzus ištaria vos prikaltas prie kryžiaus, kareiviams kaip varganą atlygį už tarnybą dalijantis jo drabužius. Tam tikra prasme šiuo veiksmu užbaigiamas nukryžiavimo vyksmas. Lukas rašo: „Atėję į vietą, kuri vadinasi „Káukolė“, jie prikalė ant kryžiaus Jėzų ir du piktadarius – vieną jam iš dešinės, antrą iš kairės. Jėzus meldėsi: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą.“ Kareiviai pasidalijo jo drabužius, mesdami burtą“ (Lk 23, 33–34). Pirmoji Jėzaus malda Tėvui yra užtariamoji: jis prašo savo budeliams atleidimo. Taip Jėzus pats išpildo tai, ko mokė Kalno pamoksle sakydamas: „Bet jums, kurie klausotės, aš sakau: mylėkite savo priešus, darykite gera tiems, kurie jūsų nekenčia“ (Lk 6, 27). Tiems, kurie įstengia atleisti, jis irgi yra pažadėjęs: „Tuomet jūsų lauks didelis atlygis, ir jūs būsite Aukščiausiojo vaikai“ (Lk 6, 35). Prikaltas ant kryžiaus jis ne tik atleidžia savo budeliams, bet ir kreipiasi tiesiai į Tėvą juos užstodamas.

Šis Jėzaus elgesys jaudinamai pasikartoja pasakojime apie šv. Stepono, pirmojo kankinio, užmušimą akmenimis. Artėjant mirčiai, Steponas „suklupęs galingu balsu sušuko: „Viešpatie, neįskaityk jiems šios nuodėmės!“ Ir, tai ištaręs, užmigo“ (Apd 7, 60): tokie buvo jo paskutiniai žodžiai. Svarbu Jėzaus maldą, kuria jis prašo atleisti savo budeliams, palyginti su kankinio malda. Šv. Steponas kreipiasi į prisikėlusį Viešpatį ir prašo, kad šis jo užmušimas akmenimis – žodžiais „šios nuodėmės“ aiškiai įvardytas nusikaltimas – jo budeliams nebūtų įskaitytas. Jėzus ant kryžiaus kreipiasi į Tėvą ir prašo ne tik atleisti savo budeliams, bet ir paaiškina vyksmą. Jį kryžiuojantys vyrai „nežino, ką darą“ (Lk 23, 34). Šį „nežinojimą“ jis pateikia kaip pagrindą prašyti Tėvą atleidimo, nes tas nežinojimas palieka kelią į atsivertimą atvirą; kaip tik tai ir nutinka romėnų šimtininkui Jėzaus mirties akivaizdoje: „Iš tiesų šitas žmogus buvo teisusis!“ (Lk 23, 47), buvo Dievo Sūnus. „Juo labiau visus laikus ir visus žmones guodžia tai, kad Viešpats tiek iš tikro nežinančiųjų, budelių, tiek jį nuteisusių žinančiųjų atveju jų nežinojimą padaro pagrindu prašyti atleidimo – laiko tai vartais, pro kuriuos galima žengti į atsivertimą“ (Jėzus iš Nazareto, II).

Antroji Jėzaus ištara ant kryžiaus, remiantis Luku, yra vilties žodžiai, atsakas į vieno iš kartu su juo nukryžiuotų vyrų maldą. Gerasis plėšikas Jėzaus akivaizdoje pažvelgia į save ir gailisi, supranta, kad yra priešais Dievo Sūnų, apreiškiantį Dievo veidą, ir prašo jo: „Jėzau, prisimink mane, kai ateisi į savo karalystę!“ (Lk 23, 42). Viešpaties atsakas į šią maldą toli pranoksta prašymą, nes Viešpats taria: „Iš tiesų sakau tau: šiandien su manimi būsi rojuje“ (Lk 23, 43). Jėzus suvokia, kad tiesiogiai susivienys su Tėvu ir atvers vyrui kelią į Dievo karalystę. Tad šiuo atsakymu suteikia tvirtą viltį, kad Dievo gerumo galime būti paliesti ir paskutinę savo gyvenimo akimirką, o nuoširdi malda net ir po nuodėmingo gyvenimo atviromis rankomis sutinkama gerojo Tėvo, laukiančio sugrįžtant savo sūnaus.

Bet pasigilinkime į paskutinius Jėzaus žodžius prieš mirtį. Evangelistas pasakoja: „Buvo apie šeštą valandą, kai visą kraštą apgaubė tamsa ir buvo tamsu iki devintos valandos, saulės šviesai užgesus. Šventyklos uždanga perplyšo pusiau. O Jėzus galingu balsu sušuko: Tėve, į tavo rankas atiduodu savo dvasią. Ir su tais žodžiais numirė“ (Lk 23, 44–46). Šis pasakojimas keliais aspektais skiriasi nuo Morkaus ar Mato evangelijos. Trys tamsos valandos Morkaus evangelijoje neminimos, o Mato evangelijoje susiejamos su apokaliptiniais įvykiais, kaip antai žemės drebėjimas, kapų atsivėrimas, mirusiųjų prisikėlimas (plg. Mt 27, 51–53). Luko evangelijoje tamsos valandų priežastis yra saulės užtemimas, bet tuo metu taip pat perplyšta šventyklos uždanga. Taip Lukas atkreipia dėmesį į du tam tikra prasme lygiagrečius ženklus danguje ir šventykloje. Dangus netenka šviesos, žemė nugrimzta, o šventykloje, Dievo artumo vietoje, perplyšta uždanga, saugojusi šventybę. Jėzaus mirtis aiškiai paženklinta kosminio ir liturginio įvykio, pirmiausia žymi naujo tikėjimo pradžią ne žmogaus rankų darbo šventykloje, nes tai yra Kūnas numirusio ir prisikėlusio Jėzaus, suburiančio visus žmones ir suvienijančio juos savo Kūno ir Kraujo sakramente.

Jėzaus malda šią kančios akimirką – „Tėve, į tavo rankas atiduodu savo dvasią“ – garsus šūksnis, išreiškiantis galutinį ir visišką savęs patikėjimą Dievui. Ta malda paliudijama, jog jis suvokia, kad nėra apleistas. Kreipinys „Tėve“ primena pirmąjį dvylikamečio Jėzaus pareiškimą. Anuomet jis tris dienas pasiliko Jeruzalės šventykloje, kurios uždanga dabar perplyšo. O kai jo tėvai išreiškė savo susirūpinimą, jis atsakė: „Kam gi manęs ieškojote? Argi nežinojote, kad man reikia būti savo Tėvo reikaluose?“ (Lk 2, 49). Nuo pradžios iki pabaigos Jėzaus jauseną, žodžius ir veiksmus lemia visiškai nepakartojamas santykis su Tėvu. Ant kryžiaus jis, kupinas meilės, pilnatviškai gyvena jo maldą įkvepiančiu sūnišku santykiu su Dievu.

Po kreipinio „Tėve“ Jėzus kalba 31-osios psalmės žodžiais: „Tau patikiu savo dvasią“ (Ps 31, 6). Bet šie žodžiai nėra tiesiog paprasta citata, jais Jėzus „patiki“ save Tėvui visiškai save atiduodamas. Šie žodžiai yra „savęs patikėjimo“ malda, kupina pasitikėjimo Dievo meile. Jėzaus malda mirties akivaizdoje yra dramatiška, kaip ir kiekvienam žmogui, bet kartu persmelkta gilaus ramumo, kylančio iš pasitikėjimo Tėvu ir troškimo visiškai jam save patikėti. Getsemanės sode, kai Jėzus pradeda paskutinę kovą ir intensyvią maldą prieš pat atidavimą „į žmogaus rankas“ (plg. Lk 9, 44), jo „prakaitas pasidarė tarsi tiršto kraujo lašai, varvantys žemėn“ (Lk 22, 44). Tačiau jo širdis liko nepajudinamai klusni Tėvo valiai, ir todėl „iš dangaus“ pasirodė angelas ir jį sustiprino (plg. Lk 22, 42–43). Dabar, paskutinėmis akimirkomis, Jėzus kreipiasi į Tėvą pasakydamas, į kieno rankas iš tiesų patiki savo egzistenciją. Prieš iškeliaudamas į Jeruzalę, Jėzus stengėsi, kad mokiniai įsimintų šiuos žodžius: „Įsidėmėkite gerai mano žodžius: Žmogaus Sūnus turi būti atiduotas į žmonių rankas“ (Lk 9, 44). Dabar, kai gyvybė apleidžia, jis maldoje užantspauduoja savo galutinį apsisprendimą: Jėzus leidžia save atiduoti „į žmonių rankas“, tačiau savo dvasią atiduoda į Tėvo rankas. Taigi dabar, pasak evangelisto Jono, viskas atlikta, aukščiausias meilės aktas įgyvendintas iki galo, iki galutinės ribos ir už tos ribos.

Brangūs broliai ir seserys, Jėzaus žodžiai ant kryžiaus paskutinėmis jo žemiškojo gyvenimo valandomis teikia mūsų maldai svarių gairių, bet sykiu atveria ją giedram pasitikėjimui ir tvirtai vilčiai. Jėzus, meldžiantis Tėvą atleisti tiems, kurie jį kryžiuoja, ir mus kviečia tam sunkiam žingsniui – melstis už tuos, kurie daro mums bloga ir mums pakenkė, visada gebėti atleisti, kad Dievo šviesa apšviestų jų širdis. Mes esame raginami melsdamiesi gyventi ta pačia gailestingumo ir meilės kupina laikysena, kurią mums rodo Dievas. Kasdien kalbėdami „Tėve mūsų“ tariame: „Atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams.“ Kartu Jėzus, paskutinę akimirką prieš mirtį visiškai pasitikėdamas Tėvu, teikia tikrumo, kad mes – kad ir kokie sunkūs būtų išbandymai, kad ir kokios sunkios problemos ir kančios, – niekada neiškrisime iš Dievo, kuris mus sukūrė, mus remia ir lydi gyvenimo kelionėje, rankų, nes tas rankas valdo begalinė ir ištikima meilė. Dėkoju.