Bendrųjų audiencijų katechezės

Malda Apaštalų darbuose ir Pauliaus laiškuose

Brangūs broliai ir seserys!

Šiandiene katecheze norėčiau pradėti kalbėti apie maldą Apaštalų darbuose ir Pauliaus laiškuose. Šventasis Lukas, kaip žinome, padovanojo mums vieną iš keturių evangelijų, skirtą žemiškajam Jėzaus gyvenimui; tačiau jis mums paliko knygą, kurią galime pavadinti pirmąja knyga apie Bažnyčios istoriją – Apaštalų darbus. Abiejuose šiuose kūriniuose vis pasikartojanti tema kaip tik yra malda – Jėzaus ir Marijos, mokinių, moterų ir krikščionių bendruomenės malda. Pirmieji Bažnyčios žingsniai lydimi Šventosios Dvasios veikimo, kuris apaštalus paverčia Prisikėlusiojo liudytojais ligi pat savo gyvybės atidavimo, ir spartaus Dievo žodžio paplitimo iš Rytų į Vakarus. Bet dar iki Evangelijos skelbimui pasklindant, Lukas pasakoja mums apie Prisikėlusiojo žengimą į dangų (plg. Apd 1, 6–9). Mokiniams Viešpats palieka užduotį evangelizuoti ir sako: „Kai ant jūsų nužengs Šventoji Dvasia, jūs gausite jos galybės ir tapsite mano liudytojais Jeruzalėje ir visoje Judėjoje bei Samarijoje, ir lig pat žemės pakraščių“ (Apd 1, 8). Jeruzalėje apaštalai, kurių po Judo Iskarijoto išdavystės dabar liko vienuolika, susirenka namuose melstis ir melsdamiesi laukia prisikėlusio Jėzaus Kristaus pažadėtosios dovanos – Šventosios Dvasios.

Šioje laukimo aplinkoje tarp Žengimo į dangų ir Sekminių Lukas paskutinį kartą pamini Mariją, Jėzaus Motiną, ir jo brolius (plg. Apd 1, 14). Marijai jis paskyrė savo evangelijos pradžią nuo angelo apreiškimo iki žmogumi tapusio Dievo Sūnaus gimimo bei vaikystės. Su Marija prasideda žemiškasis Jėzaus gyvenimas ir pirmieji Bažnyčios žingsniai. Abiem momentais vyrauja susikaupimo, įsiklausymo į Dievą atmosfera. Todėl šiandien norėčiau stabtelėti prie šio Mergelės maldingo buvimo tarp apaštalų, sudarysiančių pirmą gimstančios Bažnyčios branduolį. Marija tyliai sekė paskui savo Sūnų per visą jo viešąjį gyvenimą iki pat kryžiaus papėdės ir dabar tylia malda ir toliau žengia Bažnyčios keliu. Per apreiškimą savo namuose Nazarete Marija priima Dievo angelą, klausosi jo žodžių, įima juos savin ir noriai atsiliepia į Dievo planus: „Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei“ (Lk 1, 38). Kaip tik dėl vidinės įsiklausymo nuostatos Marija geba skaityti savo istoriją nuolankiai pripažindama, kad tas, kuris veikia, yra Viešpats. Lankydama savo giminaitę Elzbietą, ji prabyla džiugia šlovinimo giesme, aukština dieviškąją malonę, pripildžiusią jos širdį ir gyvenimą, padarydama ją Dievo Motina (plg. Lk 1, 46–55). Šlovinimas, padėka, džiaugsmas: Magnificat giesmėje Marija žvelgia ne tik į tai, ką jai padarė Dievas, bet ir į jo nuolatinį veikimą žmonijos istorijoje. Pagarsėjusiuose Magnificat komentaruose šventasis Ambraziejus ragina mus melstis ta pačia dvasia ir rašo: „Kiekvienas, kaip Marija, teaukština Viešpatį, kiekvienas, kaip Marija, tedžiūgauja Dieve“ (Expositio Evangelii secundum Lucam, 2, 26: PL 15, 1561).

Pirma nei durys atsivers ir apaštalai išeis visoms tautoms skelbti Viešpaties Kristaus ir mokyti laikytis visko, ką jis paliepęs (plg. Mt 28, 19–20), Marija yra ir įsiklausymo bei maldos dvasios kupinoje Vakarienės salėje Jeruzalėje, „aukštutiniame kambaryje, kur [mokiniai] buvo apsistoję“ (plg. Apd 1, 13). Marijos gyvenimo kelio tarpsniai nuo Nazareto iki Jeruzalės per kryžių, prie kurio Sūnus jai patiki apaštalą Joną, paženklinti gebėjimo išlaikyti vidinį susikaupimą, leidžiantį jai kiekvieną įvykį širdies tyloje priešais Dievą apmąstyti (plg. Lk 2, 19–51) ir taip Dievo akivaizdoje suvokti jo valią bei tapti gebančiai ją vidumi priimti. Todėl Dievo Motinos buvimas tarp vienuolikos apaštalų po Kristaus Žengimo į dangų yra daugiau negu vien istorinė pastaba, jis itin reikšmingas, nes su jais ji dalijasi tuo, kas brangiausia, – gyvu Jėzaus atminimu meldžiantis, dalijasi Jėzaus užduotimi išlaikyti Jėzaus atminimą ir per tai jo artumą.

Paskutinis Marijos paminėjimas abiejuose Luko kūriniuose susijęs su šabu – diena, kai Dievas, sukūręs pasaulį, ilsėjosi, su tylos diena po Jėzaus mirties, kai laukiama jo prisikėlimo. Būtent šiame epizode šaknijasi Švenčiausiosios Mergelės Marijos atminimo šabo dieną tradicija. Tarp Prisikėlusiojo Žengimo į dangų ir pirmosios krikščioniškosios Sekminių šventės apaštalai susirenka kartu su Marija laukti Šventosios Dvasios dovanos, be kurios neįmanoma tapti liudytoju. Marija, kuri jau yra ją gavusi, kad pagimdytų Žodį, su visa Bažnyčia dalijasi tos pačios dovanos laukimu, kad kiekvieno tikinčiojo širdyje „išryškėtų Kristaus atvaizdas“ (plg. Gal 4, 19). Jei be Sekminių nėra Bažnyčios, tai be Marijos nėra Sekminių, nes ji nepakartojamu būdu išgyveno, ką Bažnyčia kasdien patiria per Šventosios Dvasios veikimą. Šventasis Chromacijus Akvilėjietis taip rašo apie šią pastabą Apaštalų darbuose: „Tad aukštutiniame kambaryje Bažnyčia susirinko kartu su Marija, Jėzaus Motina, ir jo broliais. Jos nebūtų galima vadinti Bažnyčia, jei Marija, Viešpaties motina, nebūtų dalyvavusi... Kristaus Bažnyčia yra ten, kur skelbiamas Kristaus įsikūnijimas per mergelę, o kur skelbia apaštalai, ten girdima Evangelija“ (Sermo 30, 1: SC 164, 135).

Vatikano II Susirinkimas ypatingu būdu pabrėžė šį ryšį, išryškinamą Marijos ir apaštalų bendros maldos kartu toje pačioje vietoje laukiant Šventosios Dvasios. Dogminėje konstitucijoje Lumen gentium pareiškiama: „Kadangi Dievas panoro, kad žmonių išganymo sakramentas būtų iškilmingai apreikštas ne anksčiau, negu bus išlieta Kristaus pažadėtoji Šventoji Dvasia, matome, kad apaštalai prieš Sekmines ištvermingai ir vieningai atsidėjo maldai kartu su moterimis ir Jėzaus motina Marija bei jo broliais (Apd 1, 14). Marija taip pat savo maldomis prašė dovanoti Dvasią, kuri jau apreiškimo metu buvo pridengusi ją savo šešėliu“ (59). Tinkamiausia Marijos vieta yra Bažnyčia, kur „ji sveikinama kaip nepaprastai iškili visiškai ypatinga Bažnyčios narė, kaip tikėjimo ir artimo meilės provaizdis ir gražiausias pavyzdys“ (ten pat, 53).

Todėl gerbti Jėzaus Motiną Bažnyčioje reiškia mokytis iš jos būti bendruomene, kuri meldžiasi, – tai vienas iš esminių pirmosios krikščionių bendruomenės, apibūdintos Apaštalų darbuose (plg. 2, 42), bruožų. Malda dažnai kyla iš sunkios padėties ar asmeninių problemų, skatinančių ieškant apšvietimo, paguodos ir pagalbos kreiptis į Viešpatį. Marija mus moko išplėsti mūsų maldos horizontą, kreiptis į Dievą ne vien tik varge ir dėl savęs pačių, bet vieningai, ištvermingai, ištikimai, „viena širdimi ir viena siela“ (plg. Apd 4, 32).

Brangūs bičiuliai, žmogaus gyvenime yra įvairių pereinamųjų tarpsnių, dažnai sunkių ir įpareigojančių, reikalaujančių neišvengiamų apsisprendimų, atsižadėjimų ir aukų. Jėzaus Motina būdavo Viešpaties įkeliama į lemiamus išganymo istorijos momentus ir visada mokėjo noriai atsiliepti, o tai buvo gilaus ryšio su Dievu, subrendusio nuolatos intensyviai meldžiantis, vaisius. Tarp kančios penktadienio ir prisikėlimo sekmadienio jai buvo patikėtas mylimasis mokinys, o su juo ir visa mokinių bendruomenė (plg. Jn 19, 26). Tarp Žengimo į dangų ir Sekminių ji meldžiasi su Bažnyčia ir Bažnyčioje (plg. Apd 1, 14). Kaip Dievo Motina ir Bažnyčios Motina, Marija vykdo savo motinystę iki istorijos pabaigos. Jai patikėkime kiekvieną savo asmeninio ir bažnytinio gyvenimo pereinamąjį tarpsnį, taip pat ir savo galutinį perėjimą. Marija moko mus maldos būtinybės ir rodo, kad tik nuolatinis, artimas, meilės kupinas ryšys su jos Sūnumi leidžia mums išeiti iš „savo namų“, iš savęs, kad nukaktume ligi pasaulio pakraščių visur skelbdami Viešpatį Jėzų Kristų, pasaulio Atpirkėją. Dėkoju.