Bendrųjų audiencijų katechezės

Apie pirmojo krikščionių kankinio maldą

Brangūs broliai ir seserys!

Pastarosiose katechezėse matėme, kaip Šventojo Rašto skaitymas bei apmąstymas asmeninėje ir bendruomeninėje maldoje atveria klausytis mums kalbančio Dievo ir apšviečia, kad suprastume dabartį. Šiandien norėčiau pakalbėti apie Bažnyčios pirmojo kankinio šv. Stepono, vieno iš septynių, paskirtų meilės tarnybai stokojančiųjų labui, liudijimą ir maldą. Jo kankinystės akimirką, apie kurią pasakojama Apaštalų darbuose, dar kartą aikštėn iškyla vaisingas santykis tarp Dievo žodžio ir maldos.

Steponas, atvestas į teismą, į sinedrioną, apkaltinamas tuo, kad sakė, jog „Jėzus <...> išgriausiąs šią vietą ir pakeisiąs Mozės duotus mums nuostatus“ (Apd 6, 14). Savo viešajame gyvenime Jėzus iš tiesų buvo išpranašavęs Jeruzalės šventyklos sugriovimą: „Sugriaukite šitą šventovę, o aš per tris dienas ją atstatysiu“ (Jn 2, 19). Tačiau, pasak evangelisto Jono, „jis kalbėjo apie savo kūno šventovę. Tik paskui, jam prisikėlus iš numirusių, mokiniai prisiminė jį apie tai kalbėjus. Jie įtikėjo Raštu ir Jėzaus pasakytais žodžiais“ (Jn 2, 21–22).

Stepono kalboje teismo akivaizdoje, ilgiausioje Apaštalų darbuose, kaip tik ir plėtojama ši Jėzaus pranašystė: jis yra naujoji šventykla, jis duoda pradžią naujam kultui ir savęs paaukojimu ant kryžiaus pakeičia visas senąsias aukas. Steponas nori parodyti, jog jam metami kaltinimai Mozės įstatymo griovimu be pagrindo, ir pateikti savo požiūrį į išganymo istoriją, sandorą tarp Dievo ir žmogaus. Jis naujaip peraiškina biblinį pasakojimą, Šventajame Rašte vaizduojamą kelią, norėdamas parodyti, kad jis veda į galutinę Dievo artumo „vietą“ – Jėzų Kristų, pirmiausia jo kančią, mirtį ir prisikėlimą. Remdamasis šia perspektyva Steponas aiškina ir savo kaip Jėzaus mokinio, sekančio juo ligi kankinystės, egzistenciją. Tad Šventojo Rašto apmąstymas leidžia jam suprasti savo užduotį, savo gyvenimą, savo dabartį. Tai padaryti padeda Šventosios Dvasios šviesa, jo artimas ryšys su Viešpačiu, toks, kad sinedriono nariai pamato, jog Stepono veidas spindi „tartum angelo“ (plg. Apd 6, 15). Toks dieviškosios paspirties ženklas primena spindintį Mozės veidą, jam nusileidus nuo kalno po susitikimo su Dievu (plg. Iš 34, 29–35; 2 Kor 3, 7–8).

Savo kalbą Steponas pradeda nuo Abraomo pašaukimo keliauti į Dievo nurodytą kraštą, kurį jis turi tik kaip pažadą; paskui jis perduodamas Juozapui, brolių parduotam, bet Dievo lydimam ir išlaisvintam, ir galiausiai pasiekia Mozę, kuris tampa Dievo įrankiu jo tautai išlaisvinti, bet sykiu nekart tos tautos atmetamas. Tokia Stepono kalba rodo, kad jis yra pamaldus Šventojo Rašto klausytojas. Tuose Rašto pasakojamuose įvykiuose nuolat išnyra Dievas, nenuilstamai einantis prie žmogaus, nors ir dažnai susiduria su žmogaus užsispyrėlišku priešinimusi – taip buvo praeityje, yra dabar ir bus ateityje. Vadinasi, visame Senajame Testamente jis regi Jėzaus, žmogumi tapusio Dievo Sūnaus, gyvenimo provaizdį: kaip ir protėviai, jis susiduria su kliūtimis, atmetimu ir mirtimi. Tad Steponas nurodo į Jozuę, Dovydą ir Saliamoną, kuriuos vienija šventyklos Jeruzalėje statyba, ir užbaigia pranašo Izaijo žodžiais (66, 1–2): „Dangus – mano sostas, o žemė – pakojis po mano kojų. Kokius namus jūs norite man pastatyti? – klausia Viešpats, – ir kokia mano poilsio vieta? Argi ne mano ranka visa tai padarė?!“ (Apd 7, 49–50). Apmąstydamas Dievo veikimą išganymo istorijoje ir atskleisdamas amžiną pagundą atmesti Dievą bei jo veikimą, jis patvirtina, kad Jėzus yra pranašų skelbtasis Teisusis; Jame nepakartojamai ir galutinai prisiartino pats Dievas: Jėzus yra tikrojo kulto „vieta“. Steponas neneigia šventyklos svarbos tam tikru laikotarpiu, bet pabrėžia, kad Dievas „negyvena rankų darbo būstuose“ (Apd 7, 48). Nauja, tikroji šventykla, kur gyvena Dievas, yra jo įsikūnijęs Sūnus; tai – žmogystė Kristaus, Prisikėlusiojo, surenkančio tautas ir suvienijančio jas savo Kūno ir Kraujo sakramente. Šventyklos apibūdinimas kaip „ne rankų darbo“ aptinkamas ir šv. Pauliaus, ir Laiško žydams teologijoje: naujoji Dievo šventykla, gyvojo Dievo gyvenamoji vieta yra Jėzaus kūnas, prisiimtas atnašauti kaip aukojimo atnaša nuodėmėms išpirkti; Jame, Dieve ir žmoguje, iš tikrųjų susiliečia Dievas ir pasaulis: Jėzus prisiima visą žmonijos nuodėmę, kad įmestų ją į Dievo meilę ir toje meilėje „sudegintų“. Artintis prie kryžiaus, įžengti į bendrystę su Kristumi reiškia įžengti į tą perkeitimą. Būtent taip įžengiama į sąlytį su Dievu, įžengiama į tikrąją šventyklą.

Stepono kalba ir gyvenimas nutrūksta, jis užmėtomas akmenimis, bet būtent per tą jo kankinystę jo gyvenimas bei žinia atbaigiami: jis tampa viena su Kristumi. Tad Dievo veikimo istorijoje, Dievo žodžio, visiškai atbaigiamo Jėzuje, apmąstymas virsta dalyvavimu toje pačioje maldoje ant kryžiaus. Prieš mirdamas jis iš tiesų sušunka: „Viešpatie Jėzau, priimk mano dvasią!“ (Apd 7, 59), padarydamas savais 31-osios psalmės žodžius (6 eil.) ir atkartodamas paskutinį Jėzaus šūksnį ant Golgotos: „Tėve, į tavo rankas atiduodu savo dvasią“ (Lk 23, 46). Galiausiai jis, kaip ir Jėzus, mušančiųjų jį akmenimis akivaizdoje garsiai sušunka: „Viešpatie, neįskaityk jiems šios nuodėmės!“ (Apd 7, 60). Čia derėtų atkreipti dėmesį: nors Stepono malda atkartoja Jėzaus maldą, jos adresatas kitas, nes šaukiamasi Viešpaties, t. y. Jėzaus, kurį jis regi Tėvo dešinėje: „Štai regiu atsivėrusį dangų ir Žmogaus Sūnų, stovintį Dievo dešinėje“ (55 eil.).

Brangūs broliai ir seserys, šv. Stepono liudijimas mūsų maldai ir gyvenimui nurodo keletą gairių. Galime savęs paklausti: kas tam pirmajam krikščionių kankiniui suteikė jėgų stoti savo persekiotojų akivaizdon ir save dovanoti? Atsakymas paprastas: ryšys su Dievu, bendrystė su Kristumi, išganymo istorijos apmąstymas, Dievo veikimo, pasiekusio viršūnę Jėzuje Kristuje, regėjimas. Mūsų maldą irgi turėtų maitinti Dievo žodžio klausymasis bendrystėje su Jėzumi ir jo Bažnyčia.

Antras elementas: meilės tarp Dievo ir žmogaus istoriją šv. Steponas laiko Jėzaus figūros bei užduoties provaizdžiu. Jis – Dievo Sūnus – yra ne „rankų darbo“ šventykla, kur Dievas Tėvas tampa toks artimas, kad tas artumas įžengia į mūsų žmogiškąjį kūną, kad nuvestų mus pas Dievą, atvertų mums dangaus vartus. Tad mūsų malda turėtų būti Jėzaus regėjimas Dievo dešinėje, Jėzaus kaip mūsų ar mano kasdienio gyvenimo Viešpaties regėjimas. Vedami Šventosios Dvasios, jame irgi galime kreiptis į Dievą, tikrai bendrauti su Dievu, pilni tikėjimo ir vaikams būdingo pasitikėjimo juos be galo mylinčiu Tėvu. Dėkoju.