Bendrųjų audiencijų katechezės

Apie maldą Pauliaus laiškuose

Brangūs broliai ir seserys!

Ankstesnėse katechezėse aptarėme maldą Apaštalų darbuose, šiandien ketinu pradėti kalbėti apie maldą šventojo Pauliaus, tautų apaštalo, laiškuose. Pirmiausia norėčiau atkreipti dėmesį, jog neatsitiktinai jo laiškai pradedami ir užbaigiami malda: pradžioje padėka ir pašlovinimu, pabaigoje palinkėjimu, kad bendruomenę, kuriai adresuojamas laiškas, lydėtų Dievo malonė. Apaštalo laiškų turinys rutuliojamas tarp įžanginės formulės: „dėkoju savo Dievui per Jėzų Kristų“ (Rom 1, 8) ir baigiamojo palinkėjimo: „Viešpaties Jėzaus malonė tebūnie su jumis!“ (1 Kor 16, 23). Šventojo Pauliaus maldai būdinga didelė formų įvairovė – tai padėka ir palaiminimas, šlovinimas ir užtarimas, himnas ir šaukimasis. Tokia raiškos įvairovė rodo, kad malda apima ir perskverbia visas gyvenimo situacijas, tiek asmenines, tiek bendruomenių, į kurias kreipiamasi.

Apaštalas pirmiausia nori mus pamokyti, jog malda nelaikytina paprastu geru darbu, kurį atliekame Dievui, mūsų pačių veiksmu. Ji pirmučiausia yra dovana, Tėvo ir Jėzaus Kristaus mumyse gyvo, gaivinančio artumo vaisius. Laiške romiečiams rašoma: „O ir Dvasia ateina pagalbon mūsų silpnumui. Mes juk nežinome, kaip turėtume deramai melstis, todėl pati Dvasia užtaria mus neišsakomais atodūsiais“ (Rom 8, 26). Žinome, kokie teisingi apaštalo žodžiai: „Nežinome, kaip turėtume deramai melstis.“ Trokštame melstis, bet Dievas toli, pokalbiui su Dievu mums stinga žodžių, kalbos, minčių. Galime tik atsiverti, atiduoti savo laiką Dievo žinion tikėdamiesi, kad jis padės pradėti tikrą dialogą. Apaštalas sako: kaip tik tas žodžių stygius, tas žodžių nebuvimas ir kartu mūsų karštas troškimas užmegzti ryšį su Dievu ir yra malda, kurią Šventoji Dvasia ne tik supranta, bet ir neša bei perteikia Dievui. Taigi būtent mūsų silpnumas per Šventąją Dvasią tampa tikra malda, tikru kontaktu su Dievu. Šventoji Dvasia yra tartum aiškintoja, kuri leidžia suprasti tai, ką norime pasakyti, ir mums, ir Dievui.

Maldoje labiau negu kokioje nors kitoje gyvenimo srityje patiriame savo silpnumą, skurdą, kūriniškumą, nes esame pastatomi Dievo visagalybės ir transcendencijos akivaizdoje. Juo geriau išmokstame klausytis Dievo ir kalbėtis su juo, tiek, kad mūsų malda pamažu virsta mūsų sielos kasdieniu alsavimu, juo geriau suvokiame ir savo ribas ne tik konkrečiose kasdienybės situacijose, bet ir mūsų santykio su Viešpačiu lygmeniu. Tada auga mūsų poreikis vis labiau Juo pasitikėti, Jam save patikėti, suprantame, kad „nežinome, kaip turėtume deramai melstis“ (Rom 8, 26). O Šventoji Dvasia ateina pagalbon mūsų silpnumui, apšviečia mūsų protą ir sušildo širdį nukreipdama mūsų žvilgsnį į Dievą. Šventajam Pauliui malda pirmiausia yra Dvasios veikimas mūsų žmogystėje, Dvasiai imantis mus, silpnus žmones, susaistytus su materialia tikrove, paversti dvasiniais žmonėmis. Pirmajame laiške korintiečiams Paulius aiškina: „O mes gavome ne pasaulio dvasią, bet iš Dievo einančią Dvasią, kad pažintume mums suteiktas Dievo dovanas. Apie tai ir kalbame ne mokytais žmogiškosios išminties žodžiais, bet tais, kurių išmokė Dvasia, – dvasiniais žodžiais aiškindami dvasines tiesas“ (2, 12–13). Apsigyvenusi mūsų žmogiškame silpnume, Šventoji Dvasia mus keičia, užtaria, veda į Dievo aukštybę (plg. Rom 8, 26).

Per tą Šventosios Dvasios artumą susivienijame su Kristumi, nes ji yra Dievo Sūnaus, kuriame tapome vaikais, Dvasia. Šventasis Paulius kalba ne tik apie Dievo Dvasią, bet ir apie Kristaus Dvasią (plg. Rom 8, 9). Akivaizdu: jei Kristus yra Dievo Sūnus, tai jo Dvasia yra ir Dievo Dvasia. Tad jei Dievo Dvasia, Kristaus Dvasia, priartėjo prie mūsų Dievo Sūnuje ir Žmogaus Sūnuje, tai Dievo Dvasia taip pat tampa žmogaus dvasia ir mus palyti; galime įžengti į Dvasios bendrystę. Būtų galima sakyti, kad įsikūnijusiame Sūnuje tapo regimas ne tik Dievas Tėvas, bet Jėzaus, Jėzaus Kristaus, tapusio žmogumi, nukryžiuoto, mirusio ir prisikėlusio, gyvenime bei veikloje pasireiškė ir Dievo Dvasia. Apaštalas primena: „Nė vienas negali ištarti: Jėzus yra Viešpats, jei Šventoji Dvasia nepaskatina“ (1 Kor 12, 3). Tad Dvasia kreipia širdį į Jėzų Kristų taip, kad „aš gyvenu, bet nebe aš, o gyvena manyje Kristus“ (Gal 2, 20). Savo „Katechezėse apie sakramentus“ šventasis Ambraziejus sako: „Kas apsvaigęs nuo Dvasios, tas įsišaknijęs Kristuje“ (5, 3, 17: PL 16, 450).

Norėčiau pabrėžti tris padarinius, kuriuos išvysime savo krikščioniškajame gyvenime, jei leisime, kad mumyse veiktų ne pasaulio dvasia, bet Kristaus Dvasia, kaip viso mūsų veikimo vidinis pradas.

Šventosios Dvasios gaivinama malda pirmiausia įgalins mus palikti nuošalyje ir įveikti bet kurią baimės ir vergystės formą ir gyventi tikra Dievo vaikų laisve. Be mūsų buvimą Kristuje kasdien maitinančios maldos, vis labiau artinančios prie jo, atsidursime šventojo Pauliaus Laiške romiečiams nusakytoje situacijoje: nedarysime gėrio, kurio trokštame, bet darysime blogį, kurio nenorime (plg. Rom 7, 19). Šia ištara išreiškiamas žmogaus susvetimėjimas, mūsų laisvės sugriovimas dėl mūsų būties sąsajos su gimtąja nuodėme: trokštame gėrio, bet darome blogį, kurio nenorime. Apaštalas nori, kad suprastume, jog iš tokios padėties mus išlaisvinti gali ne mūsų valios pastangos ar Įstatymas, bet Šventoji Dvasia. Kadangi ten, „kur Viešpaties Dvasia, ten ir laisvė“ (2 Kor 3, 17), su malda patiriame Dvasios dovanotą laisvę, autentišką laisvę, išlaisvinančią iš blogio bei nuodėmės ir atveriančią gėriui, gyvenimui ir Dievui. Dvasios laisvė – tęsia šventasis Paulius – nesutapatinama su nevaržomumu, galimybe rinktis blogį, bet veikiau reiškia Dvasios vaisius, kurie yra „meilė, džiaugsmas, taika, kantrybė, malonumas, gerumas, ištikimybė, romumas, susivaldymas“ (Gal 5, 22). Vadinasi, tikroji laisvė yra gebėjimas realiai žengti keliu, kuriuo veda gėrio, tikrojo džiaugsmo, Dievo troškimas, nesileidžiant, kad mus kita linkme nukreiptų išorinės aplinkybės.

Antra, kai leidžiamės veikiami Kristaus Dvasios, mūsų ryšys su Dievu tampa toks gilus, jog jo nebeįstengia paveikti jokia tikrovė ar aplinkybė. Tada suvokiame, kad malda neapsaugo mūsų nuo išbandymų ar kančių, bet padeda tai atlaikyti vienijantis su Kristumi ir jo kančia ir puoselėjant viltį dalyvauti ir jo šlovėje (plg. Rom 8, 17). Neretai melsdamiesi prašome Dievą išlaisvinti iš fizinio bei dvasinio blogio ir darome tai juo labai pasitikėdami. Bet dažnai atrodo, jog esame neišklausyti, ir tada kyla grėsmė nusivilti ir daugiau nebesimelsti. Iš tikrųjų kiekvieną žmogaus šauksmą Dievas išgirsta, ir kaip tik per nuolatinę ir ištikimą maldą kartu su šventuoju Pauliumi suvokiame, „jog šio laiko kentėjimai negali lygintis su būsimąja garbe, kuri mumyse bus apreikšta“ (Rom 8, 18). Malda neapsaugo nuo išbandymų ir kančių, juk – sako šventasis Paulius – „dejuojame, laukdami įvaikinimo ir mūsų kūno atpirkimo“ (Rom 8, 23); Paulius sako, kad malda neapsaugo nuo kančių, bet ji leidžia tai atlaikyti ir sutikti su nauja jėga, su tuo pačiu Jėzaus pasitikėjimu, Jėzaus, kuris, pasak Laiško žydams, „savo kūno dienomis siuntė prašymus bei maldavimus su balsiu šauksmu ir ašaromis į tą, kuris jį galėjo išgelbėti nuo mirties, ir buvo išklausytas dėl savo pagarbumo“ (5, 7). Dievo Tėvo atsakas Sūnui į jo šauksmus ir ašaras yra ne išlaisvinimas iš kančių, kryžiaus ir mirties, bet daug didesnis išklausymas, daug gilesnis atsakas; per kryžių ir mirtį Dievas atsakė Sūnaus prikėlimu, nauju gyvenimu. Šventosios Dvasios gaivinama malda padeda ir mums kasdien žengti gyvenimo keliu, kuriame susiduriame su išbandymais bei kančiomis turėdami nepajudinamą viltį, pasitikėdami Dievu, kuris atsako taip, kaip atsakė Sūnui.

Ir trečia, melsdamiesi tikintieji atsiveria žmonijai ir visai kūrinijai, su ilgesiu laukiančiai, „kada bus apreikšti Dievo vaikai“ (Rom 8, 19). Tai reiškia, kad malda, palaikoma Kristaus Dvasios, kuri kalba mūsų pačių gilumoje, niekada nelieka užsisklendusi, niekuomet nėra malda tik už mane, bet atsiveria dalijimuisi mūsų laikų kančiomis, kitų žmonių kančiomis. Malda tampa kitų užtarimu ir išlaisvinimu iš mūsų pačių, vilties kanalu visai kūrinijai, išraiška Dievo meilės, išlietos mūsų širdyse Šventosios Dvasios, kuri mums duota (plg. Rom 5, 5). Kaip tik šitai yra ženklas tikrosios maldos, kuri atsiveria kitiems ir per tai mane išlaisvina, taip padėdama atpirkti pasaulį.

Brangūs broliai ir seserys, šventasis Paulius moko, kad mūsų malda turi atsiverti Šventosios Dvasios artumui, Dvasios, kuri meldžiasi mumyse neišsakomais atodūsiais, skatindama mus visa širdimi, visa esybe laikytis Dievo. Kristaus Dvasia tampa mūsų „silpnos“ maldos jėga, mūsų „blausios“ maldos šviesa, mūsų „sausos“ maldos ugnimi, dovanodama tikrąją vidinę laisvę, mokydama gyventi susidūrus su egzistencijos išbandymais, būnant tikriems, kad esame ne vieni, atverdama žmonijos ir kūrinijos, kuri „ligi šiol tebedūsauja ir tebesikankina“ (Rom 8, 22), horizontams. Dėkoju.