Bendrųjų audiencijų katechezės

Apie tikinčiųjų kreipinį „Aba“ (Gal 4, 6–7; Rom 8, 14–17)

Brangūs broliai ir seserys!

Praėjusį trečiadienį parodžiau, kad Šventoji Dvasia, pasak šventojo Pauliaus, yra didi maldos mokytoja ir moko mus kreiptis į Dievą švelniais vaiko žodžiais „Aba, Tėve“. Taip elgėsi Jėzus; net sunkiausią savo žemiškojo gyvenimo akimirką jis neprarado pasitikėjimo Tėvu ir visad šaukėsi jo kaip mylimas Sūnus. Getsemanėje, jausdamas mirties baimę, jis meldžiasi: „Aba, Tėve, tau viskas įmanoma. Atitolink nuo manęs šią taurę! Tačiau tebūnie ne kaip aš noriu, bet kaip tu“ (Mk 14, 36).

Bažnyčia nuo pat pirmųjų savo žingsnių perėmė bei pasisavino šį šaukimąsi, pirmiausia maldoje „Tėve mūsų“, kuria kasdien melsdamiesi sakome: „Tėve... teesie tavo valia kaip danguje, taip ir žemėje“ (Mt 6, 9–10). Du kartus tą šaukimąsi atrandame šventojo Pauliaus laiškuose. Kaip ką tik girdėjome, apaštalas į galatus kreipiasi tokiais žodžiais: „O kadangi esate įvaikiai, Dievas atsiuntė į mūsų širdis savo Sūnaus Dvasią, kuri šaukia: Aba, Tėve!“ (Gal 4, 6). Viduryje Dvasiai skirtos giesmės, esančios Laiško romiečiams aštuntame skyriuje, šventasis Paulius sako: „Jūs gi esate gavę ne vergystės dvasią, kad ir vėl turėtumėte bijoti, bet gavote įvaikystės Dvasią, kurioje šaukiame: Aba, Tėve!“ (Rom 8, 15). Krikščionybė yra ne baimės, bet pasitikėjimo ir meilės Tėvui, kuris mus myli, religija. Šiomis dviem glaustomis ištaromis kalbama apie Šventosios Dvasios atsiuntimą ir priėmimą, apie Prisikėlusiojo dovaną, padarančią mus vaikais Kristuje, viengimyje Sūnuje, ir įkeliančią į sūnišką santykį su Dievu, į santykį, paženklintą gilaus pasitikėjimo, koks būdingas mažiems vaikams, į sūnišką santykį, panašų į Jėzaus santykį su Tėvu, nors ir skirtingą savo ištaka bei gilumu: Jėzus yra žmogumi tapęs amžinasis Dievo Sūnus, o mes, priešingai, vaikais tampame Jame būdami laike per tikėjimą ir Krikšto bei Sutvirtinimo sakramentus; šiais dviem sakramentais esame panardinami į Kristaus Velykų slėpinį. Šventoji Dvasia yra brangi ir būtina dovana, ji padaro mus Dievo vaikais, įgyvendina įvaikinimą, o būti Dievo vaikais pašaukti visi žmonės, nes, anot dieviškojo palaiminimo Laiške efeziečiams, Dievas išsirinko mus „jame prieš pasaulio sukūrimą, kad būtume šventi ir nesutepti jo akivaizdoje. Iš grynos meilės, laisvu savo valios nutarimu, jis iš anksto paskyrė mus per Jėzų Kristų tapti jam įsūniais“ (Ef 1, 4).

Galbūt šiandienis žmogus nesuvokia grožio, didingumo ir paguodos, giliai glūdinčių žodyje „tėvas“, kuriuo maldoje galime kreiptis į Dievą, nes tėvo pavidalas šiandien nėra toks ryškus, o kasdieniame gyvenime ir pakankamai teigiamas. Tėvo stygius, mažo vaiko gyvenime nesamo tėvo problema yra didžiulė mūsų laikų problema, todėl sunku ir suvokti gilumą to, kas norima išreikšti sakant, kad Dievas yra mums Tėvas. Iš paties Jėzaus, iš jo sūniško santykio su Tėvu galime sužinoti, ką iš tikrųjų reiškia „tėvas“, koks iš tikrųjų yra Tėvas danguje. Religijos kritikai tikina, kad kalbėjimas apie „Tėvą“ – Dievą yra mūsų tėvo projekcija į dangų. Bet iš tikrųjų yra priešingai: Evangelijoje Kristus parodo, kas yra tėvas ir koks yra tikrasis tėvas, kad galėtume sužinoti, kas yra tikroji tėvystė, mokytis tikrosios tėvystės. Prisiminkime Jėzaus žodžius Kalno pamoksle, kur jis sako: „Mylėkite savo priešus ir melskitės už savo persekiotojus, kad būtumėte savo dangiškojo Tėvo vaikai“ (Mt 5, 44–45). Kaip tik Jėzaus, viengimio Sūnaus, atiduodančio save ant kryžiaus, meilė atskleidžia tikrą Tėvo prigimtį: jis yra Meilė, ir mes, melsdamiesi kaip vaikai, įžengiame į tą meilės, Dievo meilės, kuri apvalo mūsų troškimus ir nuostatas, paženklintas senajam žmogui būdingo uždarumo, tenkinimosi savimi, savanaudiškumo, apytaką.

Galėtume sakyti, kad Dieve tėvystė yra dviejų matmenų. Dievas yra mūsų Tėvas pirmiausia todėl, kad yra mūsų Kūrėjas. Kiekvienas iš mūsų, kiekvienas vyras ir kiekviena moteris, yra Dievo stebuklas, jo asmeniškai panorėtas ir pažintas. Pradžios knygos pasakymu, jog žmogus sukurtas pagal Dievo paveikslą (plg. 1, 27), norima išreikšti, kad Dievas yra mūsų tėvas, ir nesame jam anoniminės, beasmenės būtybės, bet turime vardą. Meldžiantis mane visad sujaudina vienas sakinys iš psalmių: „Tavo rankos padarė mane – sukūrė“, – sako psalmininkas (Ps 119, 73). Šiame gražiame įvaizdyje kiekvienas gali įžvelgti savo asmeninį santykį su Dievu: „Tavo rankos mane padarė. Tu mane sugalvojai, sukūrei ir panorai.“ Bet tai dar ne pabaiga. Kristaus Dvasia atveria antrą, sukūrimą pranokstantį Dievo tėvystės matmenį. Jėzus yra „Sūnus“ pilnatviška šio žodžio prasme, „vienos prigimties su Tėvu“, kaip išpažįstame Tikėjimo išpažinime. Tapdamas žmogumi kaip mes, per savo įsikūnijimą, mirtį ir prisikėlimą Jėzus savo ruožtu priima mus į savo žmogystę bei buvimą Sūnumi taip, kad ir mes galime įžengti į jo savitą priklausomybę Dievui. Žinoma, mūsų buvimui Dievo vaikais trūksta Jėzui būdingo pilnatviškumo: turime vis labiau tokiais tapti žengdami savo krikščioniškosios egzistencijos keliu, vis labiau augti sekdami Kristų, bendraudami su Juo, kad mūsų meilės ryšys su Dievu Tėvu, palaikančiu mūsų gyvenimą, taptų vis glaudesnis. Būtent tokia pamatinė tikrovė mums atsiskleidžia, kai atsiveriame Šventajai Dvasiai ir ji paakina kreiptis į Dievą tariant jam „Aba, Tėve“. Su Jėzumi tikrai esame įvaikinami pranokstant sukūrimą, tikrai esame suvienyti su Dievu ir vaikai naujaip, nauju matmeniu.

Bet norėčiau grįžti prie abiejų šventojo Pauliaus tekstų, kuriuos aptarėme apmąstydami Šventosios Dvasios veikimą mūsų maldoje. Tai irgi vienas kitą atitinkantys, bet vienu niuansu besiskiriantys tekstai. Laiške galatams apaštalas tvirtina, jog „Aba, Tėve!“ mumyse šaukia Dvasia; Laiške romiečiams sako, kad „Aba, Tėve!“ šaukiame mes. Šventasis Paulius nori, kad suprastume, jog krikščioniškoji malda niekada nėra vienos krypties – nuo mūsų Dievo link, nėra tik „mūsų veikimas“, bet per maldą reiškiasi abipusis santykis, kur Dievas veikia pirmas: mumyse šaukia būtent Šventoji Dvasia, ir mes galime šaukti todėl, kad mus paakina Šventoji Dvasia. Negalėtume melstis, jei į mūsų širdį nebūtų įrašytas Dievo ilgesys, buvimas Dievo vaiku. Nuo pat savo egzistencijos pradžios homo sapiens visada ieško Dievo, pokalbio su juo, nes Dievas pats įsirašė į mūsų širdį. Vadinasi, pirmą žingsnį žengia Dievas, ir sulig Krikštu jis iš naujo veikia mumyse, Šventoji Dvasia veikia mumyse. Jis yra pirmasis maldos iniciatorius, kad galėtume tikrai kalbėtis su Dievu ir sakyti Dievui „Aba“. Vadinasi, mūsų maldą ir gyvenimą Trejybės ir Bažnyčios horizontams atveria jo artumas.

Be to, antra, suprantame, kad Kristaus Dvasios malda mumyse ir mūsų malda Jame yra ne tik individualus, bet ir visos Bažnyčios aktas. Maldoje atsiveria mūsų širdis, įžengiame į bendrystę ne tik su Dievu, bet ir su visais Dievo vaikais, nes esame viena. Kreipdamiesi į Tėvą savo vidinėje erdvėje, tyloje ir susikaupę, nesame vieni. Tas, kas kalbasi su Dievu, niekada nėra vienas. Esame dalis Bažnyčios didžiosios maldos, didžiosios simfonijos, kurią krikščionių bendruomenė visuose Žemės kampeliuose ir visais laikais kelia į Dievą. Tiesa, muzikantai ir instrumentai skirtingi – tai praturtinantis dalykas, – bet šlovinimo melodija yra vieninga ir darni. Kaskart, kai sušunkame: „Aba, Tėve!“, mūsų šaukimąsi palaiko Bažnyčia, visa besimeldžiančių žmonių bendrystė, ir mūsų šaukimasis yra Bažnyčios šaukimasis. Tai atspindi charizmų, tarnybų, užduočių bendruomenėje įvairovė. Šventasis Paulius rašė Korinto krikščionims: „Esama skirtingų malonės dovanų, tačiau ta pati Dvasia. Esama skirtingų tarnysčių, tačiau tas pats Viešpats. Ir esama skirtingų darbų, tačiau tas pats Dievas, kuris visa veikia visur kur“ (1 Kor 12, 4–6). Kartu su Kristumi ir Kristuje ištarti: „Aba, Tėve!“ akinančios Šventosios Dvasios vadovaujama malda įsiterpia į vieną didžiulę Dievo šeimos mozaiką, kur kiekvienas turi vietą ir svarbų vaidmenį artimoje vienybėje su kitais.

Baigiant dar viena pastaba: mokykimės šaukti: „Aba, Tėve!“ ir su Marija, Dievo Sūnaus Motina. Laiko pilnatvės metas, apie kurį šventasis Paulius kalba Laiške galatams (plg. 4, 4), ateina tą akimirką, kai Marija taria „taip“, visiškai pritardama Dievo valiai: „Štai aš Viešpaties tarnaitė“ (Lk 1, 38).

Brangūs broliai ir seserys, mokykimės pajusti savo maldoje buvimo Dievo draugu, vaiku grožį, galimybės kreiptis į Jį su pasitikėjimu kaip mylimam tėvų vaikui grožį. Atverkime savo maldą Dvasios veikimui, kad ji mumyse sušuktų Dievui: „Aba, Tėve!“ ir kad mūsų malda nuolat keistų mūsų mąstymą, mūsų veikimą, idant jie taptų vis panašesni į viengimio Sūnaus, Jėzaus Kristaus, mąstymą ir veikimą. Dėkoju.