Bendrųjų audiencijų katechezės

Kontempliacija ir maldos jėga (2 Kor 12, 1–10)

Brangūs broliai ir seserys!

Kasdienis susitikimas su Viešpačiu ir dažnas sakramentų priėmimas atveria mūsų protą ir širdį jo artumui, žodžiui, veikimui. Malda yra ne tik sielos kvėpavimas, bet ir, vaizdžiai kalbant, ramybės oazė, kurioje galime surasti vandens, gaivinančio mūsų dvasinį gyvenimą ir perkeičiančio mūsų egzistenciją. Dievas traukia mus prie savęs, akina kopti į šventumo kalną, vis labiau prie Jo artintis, siūlydamas šviesos ir paguodos kelią. Apie tokią asmeninę patirtį Paulius ir kalba Antrojo laiško korintiečiams 12-ajame skyriuje, prie kurio šiandien norėtume stabtelėti. Tiems, kurie ginčijo jo apaštalavimo teisėtumą, Paulius nepateikia sąrašo, kiek bendruomenių įkūrė ir kiek kilometrų įveikė; jis nesitenkina primindamas sunkumus bei priešiškumus, patirtus skelbiant Evangeliją, bet atkreipia dėmesį į savo santykį su Viešpačiu, tokį intensyvų, kad jį galima apibūdinti ir kaip ekstazės, gilios kontempliacijos momentą (plg. 2 Kor 12, 1); tad jis giriasi ne tuo, ką nuveikė, ne savo išgalėmis, veikla ir sėkmėmis, bet Dievo veikimu jame ir per jį. Labai drovėdamasis pasakoja apie ypatingą pagavimo ir iškėlimo iki Dievo dangaus patirtį. Laiške primena, kad prieš keturiolika metų „buvo pagautas ir iškeltas iki trečiojo dangaus“ (2 Kor 12, 2). Šventasis Paulius pasakoja trečiuoju asmeniu, pasitelkdamas tokį kalbėjimo būdą, pasako tai, ko neįmanoma nusakyti žodžiais, – praneša, kad vienas žmogus buvo pagautas ir paimtas į Dievo „sodą“, į rojų. Kontempliacija tokia gili ir intensyvi, jog apaštalas nepamena gautojo apreiškimo turinio, bet išlaikė atmintyje datą ir aplinkybes, kuriomis Viešpats jį pasigrobė visiškai, patraukė prie savęs lygiai taip pat stipriai kaip ir kelyje į Damaską jo atsivertimo akimirką (plg. Fil 3, 12).

Šventasis Paulius toliau pabrėžia, jog tam, kad dėl didingų apreiškimų neišpuiktų, jam duotas „dyglys“ kūne (2 Kor 12, 7), kančia, ir jis karštai maldaująs Prisikėlusįjį išlaisvinti jį iš to šėtono pasiuntinio, to skausmingo kūniškojo dyglio. Paulius sako, jog tris kartus primygtinai maldavo Viešpatį, kad atitolintų nuo jo tą išbandymą. Kaip tik giliai kontempliuodamas Dievą, kai girdi „slaptingus žodžius, kurių nevalia žmogui ištarti“ (4 eil.), jis sulaukia į savo maldavimus atsakymo. Prisikėlusysis aiškiai ir padrąsindamas atsako: „Gana tau mano malonės, nes mano galybė geriausiai pasireiškia silpnume“ (9 eil.).

Pauliaus pateikiamas tų žodžių komentaras gali nustebinti, bet drauge parodo, kad jis suprato, ką reiškia būti tikru Evangelijos apaštalu. Jis sušunka: „Todėl aš mieliausiu noru girsiuosi silpnumais, kad Kristaus galybė apsigyventų manyje. Džiaugsiuosi tad silpnumu, paniekinimais, bėdomis, persekiojimais ir priespauda dėl Kristaus, nes, būdamas silpnas, esu galingas“ (9b–10 eil.), t. y. giriasi ne savo darbais, bet veikla Kristaus, veikiančio per jo silpnumą. Stabtelėkime akimirką prie šio įvykio, nutikusio tais metais, kai šventasis Paulius atsidėjo tylai ir kontempliacijai prieš keliaudamas į Vakarus skelbti Kristaus, nes ta gilaus nuolankumo ir pasitikėjimo nuostata apsireiškiančio Dievo akivaizdoje yra iš pagrindų svarbi ir mūsų maldai bei gyvenimui, mūsų santykiui su Dievu ir su mūsų silpnumu.

Pirmiausia: apie kokį silpnumą apaštalas kalba? Kas tas „dyglys“ kūne? Nežinome ir mums nepasakoma, bet apaštalo nuostata leidžia suprasti, kad bet kokį sunkumą sekant Kristumi ir liudijant Evangeliją galima įveikti, jei su pasitikėjimu atsiveriama Viešpaties veikimui. Šventasis Paulius gerai suprato, kad jis yra „nenaudingas tarnas“ (plg. Lk 17, 10) – didelius darbus daro ne jis, bet Viešpats, – „molinis indas“ (plg. 2 Kor 4, 7), į kurį Dievas įdeda apsčiai savo galingos malonės. Intensyvios kontempliacinės maldos akimirką šventasis Paulius aiškiai supranta, kaip sutikti ir išgyventi kiekvieną įvykį, pirmiausia kančias, sunkumus, persekiojimus: akimirką, kai pajaučia savo silpnumą, pasireiškia Dievo, kuris nepalieka likimo valiai, bet tampa paspirtimi ir jėga, galybė. Žinoma, Paulius norėtų būti išlaisvintas iš to „dyglio“, tos kančios, bet Dievas sako: „Ne, tau tai nebūtina. Turi užtektinai malonės atsispirti ir daryti tai, ką turi daryti.“ Tas pat galioja ir mums. Viešpats neišlaisvina mūsų iš blogybių, bet per kančias, sunkumus, persekiojimus padeda bręsti. Vadinasi, tikėjimas sako: jei išliekame Dieve, „mūsų išorinis žmogus vis nyksta“, o „vidinis diena iš dienos atsinaujina“ (plg. 2 Kor 4, 16). Korinto krikščionims ir mums apaštalas skelbia, kad „lengvas dabartinis mūsų vargas ruošia mums neapsakomą, visa pranokstančią amžinąją garbę“ (2 Kor 4, 17). Žmogiškai kalbant, sunkumų našta nebus lengva, bus sunki, bet akistatoje su Dievo meile, su buvimo Dievo mylimam didybe atrodys lengva, žinant, jog amžinoji garbė bus neapsakoma. Taigi augant mūsų vienybei su Viešpačiu ir stiprėjant mūsų maldai, suvokiame esminį dalyką, kad Dievo karalystė tikrove tampa ne mūsų priemonių, dorybių, gebėjimų galia, bet kad įstabius darbus per mūsų silpnumą, netinkamumą užduočiai atlieka Dievas. Vadinasi, turime turėti nuolankumo nepasitikėti tiesiog patys savimi, bet Viešpaties vynuogyne darbuotis padedami Viešpaties, patikėdami jam save kaip trapius „molinius indus“.

Šventasis Paulius mini du ypatingus apreiškimus, iš pagrindų pakeitusius jo gyvenimą. Pirmasis, kaip žinome, yra sukrečiantis klausimas kelyje į Damaską: „Sauliau, Sauliau, kam mane persekioji?“ (Apd 9, 4); klausimas, leidęs atrasti ir sutikti gyvą bei artimą Kristų ir pajusti pašaukimą būti Evangelijos apaštalu. Antrasis – žodžiai, Viešpaties ištarti per kontempliacinę maldą, apie kurią šiandien kalbame: „Gana tau mano malonės, nes mano galybė geriausiai pasireiškia silpnume.“ Tik tikėjimas, pasitikėjimas Dievo veikimu, mūsų nepaliekančio Dievo gerumu laiduoja, kad darbuojamės ne bergždžiai. Tad Dievo malonės galia lydėjo šventąjį Paulių nežmoniškuose Evangelijos skleidimo varguose, o jo širdis įžengė į Kristaus širdį ir tapo gebanti kitus vesti prie To, kuris dėl mūsų mirė ir prisikėlė.

Vadinasi, melsdamiesi atveriame savo dvasią Viešpačiui, kad jis apsigyventų mūsų silpnume paversdamas jį jėga Evangelijos naudai. Turtingas reikšmių yra ir graikiškas veiksmažodis, kuriuo Paulius apibūdina Viešpaties apsigyvenimą jo žmogiškajame silpnume; jis pavartoja žodį episkenoo, kuris reiškia „pasistatyti palapinę“. Viešpats ir toliau statosi palapinę mumyse, tarp mūsų, yra įsikūnijimo slėpinys. Patsai dieviškasis Žodis, atėjęs apsigyventi mūsų žmogystėje, trokšta gyventi mumyse, išskleisti savo palapinę, apšviesti ir perkeisti mūsų gyvenimą ir pasaulį.

Šventojo Pauliaus patirta intensyvi Dievo kontempliacija primena mokinių kontempliaciją ant Taboro kalno, kai, matydamas atsimainiusį ir skaisčiai spindintį Jėzų, Petras jam taria: „Rabi, gera mums čia būti. Pastatykime tris palapines: vieną tau, antrą Mozei, trečią Elijui“ (Mk 9, 5). „Jis nesižinojo, ką sakąs, nes jie buvo persigandę“, – priduria šventasis Morkus (Mk 9, 6). Kontempliuoti Viešpatį yra vienu metu ir kerintis, ir baugus dalykas: kerintis, nes Jis mūsų širdį traukia, pagauna ir kelia aukštyn, nunešdamas į aukštybes, kur patiriame jo meilės ramybę, grožį; baugus, nes apnuogina mūsų žmogiškąjį silpnumą, netinkamumą, bergždžias pastangas įveikti piktąjį, besikėsinantį į mūsų gyvenimą, – tai ir yra į mūsų kūną įsmigęs dyglys. Kasdien melsdamiesi, kontempliuodami Viešpatį gauname Dievo meilės jėgos ir pajuntame, kokie teisingi šventojo Pauliaus Romos krikščionims parašyti žodžiai: „Ir aš esu tikras, kad nei mirtis, nei gyvenimas, nei angelai, nei kunigaikštystės, nei dabartis, nei ateitis, nei galybės, nei aukštumos, nei gelmės, nei jokie kiti kūriniai negalės mūsų atskirti nuo Dievo meilės, kuri yra mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje“ (Rom 8, 38–39).

Pasaulyje, kuriame rizikuojame kliautis vien žmogiškųjų išteklių veiksmingumu ir galia, esame pašaukti iš naujo atrasti ir liudyti Dievo galybę, gaunamą per maldą, kurios dėka kasdien vis augame darydami savo gyvenimą panašų į Kristaus, kuris, pasak Pauliaus, „buvo nukryžiuotas dėl silpnumo, bet dabar jis gyvas Dievo galybe. Nors mes irgi silpni jame, bet jums gyvensime su juo Dievo galybe“ (2 Kor 13, 4).

Brangūs bičiuliai, praėjusiame šimtmetyje protestantų teologas ir Nobelio taikos premijos laureatas Albertas Schweitzeris pareiškė, kad „Paulius yra mistikas ir niekas kitas, kaip tik mistikas“, t. y. žmogus, tikrai įsimylėjęs Kristų ir taip su juo susivienijęs, kad gali pasakyti: „manyje gyvena Kristus“. Šventojo Pauliaus mistika remiasi ne tik jo išgyventais ypatingais įvykiais, bet ir kasdieniu intensyviu ryšiu su Viešpačiu, visada palaikiusiu jį savo malone. Mistika jo nenutolino nuo tikrovės, priešingai – suteikė jėgos kasdien gyventi darbuojantis dėl Kristaus ir statydinti Bažnyčią ligi anuometinio pasaulio pakraščių. Vienybė su Dievu nenutolina nuo pasaulio, bet suteikia jėgų iš tikrųjų likti pasaulyje, atlikti jame tai, ką reikia atlikti. Tad ir savo maldos gyvenime galime patirti ypatingo intensyvumo akimirkų, kai gyviau jaučiame Viešpaties artumą, tačiau labai svarbus ir pastovumas, svarbu ištikimai puoselėti ryšį su Dievu, pirmiausia sausros, sunkumų, kančios, Dievo tariamos tolybės laikotarpiais. Tik pagauti Kristaus meilės galėsime pakelti negandas taip, kaip Paulius, įsitikinę, kad viską galime tame, kuris mus stiprina (plg. Fil 4, 13). Vadinasi, kiek maldai skirsime erdvės, tiek mūsų gyvenimas keisis ir bus gaivinamas konkrečios Dievo meilės jėgos. Taip, pavyzdžiui, nutiko palaimintajai Kalkutos Motinai Teresei, kuri, nors ir būdama trapi, Jėzaus kontempliacijoje būtent ir sausros laikotarpiais atrado galutinį pagrindą ir neįtikėtiną jėgą atpažinti Jį vargšuose ir paliktuosiuose likimo valiai. Kristaus kontempliavimas savo gyvenime, kaip jau sakyta, neatitolina nuo tikrovės, bet dar labiau įtraukia į žmogiškuosius reikalus, nes Viešpats, traukdamas mus prie savęs, kai meldžiamės, leidžia mums tapti artimais kiekvienam broliui Jo meilėje. Dėkoju.