Bendrųjų audiencijų katechezės

Apie kristologinį himną Laiške filipiečiams

Brangūs broliai ir seserys!

Mūsų maldą, kaip sužinojome per praėjusias katechezes, sudaro tyla ir žodžiai, giesmės ir gestai, įtraukiantys visą žmogų – jo burną ir protą, jo širdį ir visą kūną. Ši ypatybė būdinga hebrajų maldai, pirmiausia psalmėms. Šiandien norėčiau pakalbėti apie vieną seniausių krikščioniškosios tradicijos giesmių ar himnų. Šventasis Paulius tą himną pateikia savo savotiškame dvasiniame testamente – Laiške filipiečiams. Tai iš tiesų laiškas, apaštalo padiktuotas kalėjime, tikriausiai Romoje. Jausdamas artėjančią mirtį, jis sako, kad jo kraujas bus pralietas kaip auka (plg. Fil 2, 17).

Nepaisydamas tokios situacijos keliamo didelio pavojaus jo fiziniam neliečiamumui, šventasis Paulius visame laiške taip džiaugiasi, jog yra Kristaus mokinys ir gali eiti jo pasitikti, kad net mirtį laiko ne netektimi, bet laimikiu. Laiško pabaigoje jis galingai kviečia būti kupiniems džiaugsmo, kuris yra pamatinė krikščioniškosios būties ir mūsų maldos savybė. Šventasis Paulius rašo: „Visuomet džiaukitės Viešpatyje! Ir vėl kartoju: džiaukitės!“ (Fil 4, 4). Tačiau kaip galima džiaugtis laukiant netrukus paskelbsimo mirties nuosprendžio? Iš kur ar, tiksliau, iš ko šventasis Paulius semiasi giedrumo, jėgos, drąsos eiti pasitikti kankinystės ir kraujo praliejimo?

Atsakymą atrandame Laiško filipiečiams viduryje, krikščioniškosios tradicijos vadinamoje carmen Christo, giesmėje Kristaus garbei, arba bendriau „kristologiniame himne“; šioje giesmėje visas dėmesys sutelktas į Kristaus „nusistatymą“, tai yra į jo mąstyseną ir konkrečią bei įgyvendintą laikyseną. Ši malda pradedama paraginimu: „Būkite tokio nusistatymo kaip Jėzus Kristus“ (Fil 2, 5). Tas nusistatymas apibūdinamas tolesnėse eilutėse: meilė, dosnumas, nuolankumas, klusnumas Dievui, savęs atidavimas. Kalbama ne tik apie sekimą Jėzaus pavyzdžiu kaip moraliniu dalyku, bet ir apie visos egzistencijos įtraukimą į jo mąstyseną ir veikseną. Malda turi įgalinti vis artimiau pažinti Viešpatį ir susivienyti su Juo, kad galėtume mąstyti, veikti ir mylėti kaip Jis, Jame ir per Jį. Ugdytis Jėzaus nusistatymą, mokytis to yra krikščioniškojo gyvenimo kelias.

Šiandien norėčiau trumpai stabtelėti prie kai kurių šios glaustos giesmės elementų – giesmės, kuria apibendrinama Dievo Sūnaus dieviškoji bei žmogiškoji kelionė ir aprėpiama visa žmonijos istorija: nuo buvimo Dievo būvyje iki įsikūnijimo, kryžiaus mirties ir išaukštinimo Tėvo šlovėje įtraukiamas ir Adomo, pradžios žmogaus, elgesys. Šis Kristų aukštinantis himnas pradedamas jo buvimu, anot graikiškojo teksto, en morphe tou Theou, tai yra buvimu „Dievo pavidalo“ arba, tiksliau, Dievo būvio. Jėzus, tikras Dievas ir tikras žmogus, negyvena savo „kaip Dievo“ buvimu, kad triumfuotų ir primestų savo viršenybę, nelaiko tai nuosavybe, privilegija ar sergėtinu lobiu. Priešingai, jis „apiplėšė“ pats save prisiimdamas, pasak graikiškojo teksto, morphe doulos, „vergo pavidalą“, kančios, skurdo, mirties paženklintą žmogiškąją tikrovę; tapo visiškai panašus į žmones, išskyrus nuodėmę, kaip vergas visą save atidavė tarnavimui kitiems. Šiuo atžvilgiu Euzebijus Cezarėjietis IV a. pareiškė: „Jis užsivertė ant savęs kenčiančių narių vargą. Mūsų varganas negales padarė savosiomis. Kentėjo ir vargo dėl mūsų – ir tai darė iš savo didelės meilės žmonijai“ (La dimostrazione evangelica, 10, 1, 22). Šventasis Paulius toliau nusako „istorinį“ Jėzaus nusižeminimo kontekstą: „nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties“ (Fil 2, 8). Dievo Sūnus tikrai tapo žmogumi ir nuėjo visiško klusnumo ir ištikimybės Tėvo valiai kelią iki didžiausios aukos – gyvybės atidavimo. Negana to, apaštalas patikslina: „iki mirties, iki kryžiaus mirties“. Ant kryžiaus Jėzus Kristus patyrė didžiausią pažeminimą: nukryžiavimu bausdavo tik vergus, o ne laisvus asmenis. „Mors turpissima crucis – gėdingiausia mirtis yra ant kryžiaus“, – rašė Ciceronas (plg. In Verrem, V, 64, 165).

Kristaus kryžiumi žmogus atperkamas, o Adomo patirtis apverčiama: Adomas, sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą, gviešės savo išgalėmis būti kaip Dievas, užimti Dievo vietą ir per tai neteko jam duoto pirminio kilnumo. Jėzus, priešingai, buvo „Dievo būvio“, bet nusižemino, paniro į žmogaus būvį, kad, likdamas visiškai ištikimas Tėvui, atpirktų mumyse esantį Adomą ir sugrąžintų žmogui prarastą kilnumą. Bažnyčios tėvai pabrėždavo, kad Jis tapo klusnus ir per savo žmogiškumą bei klusnumą žmogaus prigimčiai grąžino tai, ko ji buvo netekusi dėl Adomo neklusnumo.

Melsdamiesi, puoselėdami ryšį su Dievu atveriame protą, širdį, valią Šventosios Dvasios veikimui, kad įžengtume į tą pačią gyvenimo dinamiką. Kirilas Aleksandrietis, kurio šventę šiandien švenčiame, tvirtina: „Dvasios veikimas malonės galia mėgina mus paversti tobula Jo nusižeminimo kopija“ (Lettera Festale 10, 4). Žmogiškoji logika, priešingai, stengiasi save įgyvendinti galia, viešpatavimu, galingomis priemonėmis. Žmogus ir toliau trokšta savo jėgomis statyti Babelio bokštą, siekdamas Dievo aukštybės, buvimo kaip Dievas. Įsikūnijimas ir kryžius mums primena, jog visapusiškas savęs realizavimas yra savo valios palenkimas Tėvo valiai, savanaudiškumo atsisakymas, kad būtum pripildytas Dievo meilės bei gailestingumo ir taip taptum tikrai gebantis mylėti kitus. Žmogus savęs neatranda užsisklęsdamas, pats save patvirtindamas. Žmogus save atranda tik išeidamas iš savęs; tik išeidami iš savęs, atrandame save. Ir Adomas norėjo būti panašus į Dievą – tai savaime nėra bloga, – tačiau jis Dievą įsivaizdavo neteisingai. Dievas nėra tas, kuris trokšta vien didybės. Dievas yra meilė, jis save dovanoja pirma Trejybėje, paskui kūrinijoje. O būti panašiam į Dievą reiškia išeiti iš savęs, atiduoti save meilėje.

Antroje Laiško filipiečiams „kristologinio himno“ dalyje subjektas pasikeičia; jis nebe Kristus, bet Tėvas. Šventasis Paulius pabrėžia, kad kaip tik dėl klusnumo Tėvo valiai „Dievas jį išaukštino ir padovanojo jam vardą, kilniausią iš visų vardų“ (Fil 2, 9). Tas, kuris šitaip nusižemino iki vergo būvio, išaukštinamas, iškeliamas aukščiau visko ir gauna vardą Kyrios, „Viešpats“, aukščiausią kilnumą ir viešpatystę. Šiam naujam vardui, kuriuo Senajame Testamente vadinamas Dievas, priklaups kiekvienas kelis danguje, žemėje ir po žeme ir kiekvienos lūpos Dievo Tėvo šlovei išpažins: „Jėzus Kristus yra Viešpats“ (plg. 10–11 eil.). Išaukštintasis Jėzus yra tas pats Paskutinės vakarienės Jėzus, nusivelkantis drabužius, persijuosiantis rankšluosčiu, pasilenkiantis mazgoti apaštalams kojų ir tariantis jiems: „Ar suprantate, ką jums padariau? Jūs vadinate mane Mokytoju ir Viešpačiu ir gerai sakote, nes aš toks ir esu. Jei tad aš – Viešpats ir Mokytojas – numazgojau jums kojas, tai ir jūs turite vieni kitiems kojas mazgoti“ (Jn 13, 12–14). Maldoje ir gyvenime visada svarbu atminti štai ką: „Dievop kopiama kaip tik nužengiant prie žemiausio patarnavimo, nužengiant prie meilės, kuri yra Dievo esmė ir todėl iš tikro nuvalanti jėga, įgalinanti žmogų suvokti ir pažinti Dievą“ („Jėzus iš Nazareto“, 2007).

Laiško filipiečiams himnas mūsų maldai pateikia dvi svarbias gaires. Pirmoji yra „Viešpaties“ šaukimasis, kreipiamas į Jėzų Kristų, sėdintį Tėvo dešinėje: jis yra vienintelis mūsų gyvenimo Viešpats tarp gausybės „valdovų“, trokštančių nurodinėti ir vadovauti. Todėl būtina turėti vertybių skalę, kurios aukščiausia vieta būtų skirta Dievui, kad kartu su šventuoju Pauliumi galėtume pasakyti: „Visa laikau nuostoliu palyginti su Jėzaus Kristaus, mano Viešpaties, pažinimo didybe“ (Fil 3, 8). Susitikimas su Prisikėlusiuoju leido jam suprasti, kad Jis yra vienintelis lobis, dėl kurio verta atiduoti visą savo egzistenciją.

Antroji gairė yra parpuolimas, „kiekvieno kelio“ žemėje ir danguje priklaupimas, primenantis pranašo Izaijo pasakymą, kuriuo atkreipiamas dėmesys į kiekvieno kūrinio pareigą šlovinti Dievą (plg. 45, 23). Klūpojimu priešais Švenčiausiąjį Sakramentą arba priklaupimu meldžiantis ir kūnu išreiškiama šlovinimo nuostata Dievo akivaizdoje. Todėl tai darytina ne iš įpročio ir skubiai, bet giliai suvokiant to reikšmę. Priklaupdami priešais Viešpatį išpažįstame savo tikėjimą į Jį, pripažįstame, kad jis yra vienintelis mūsų gyvenimo Viešpats.

Brangūs broliai ir seserys, melsdamiesi žvelkime į Nukryžiuotąjį, dažniau pasilikime adoruoti priešais Eucharistiją, kad mūsų gyvenimas įsilietų į meilę Dievo, kuris nuolankiai nusižemino, kad mus pakeltų ligi savęs. Katechezės pradžioje klausėme, kaip šventasis Paulius gali džiaugtis iškilus artimos kankinystės ir kraujo praliejimo grėsmei. Tai įmanoma tik todėl, kad apaštalas nenukreipė žvilgsnio nuo Kristaus, kol supanašėjo su juo mirtyje puoselėdamas viltį pasiekti „ir prisikėlimą iš numirusių“ (Fil 3, 11). Kaip šventasis Pranciškus priešais Nukryžiuotąjį, taip ir mes tarkime: „Aukščiausias šlovingasis Dieve, apšviesk mano širdies tamsumas. Duok man tikrą tikėjimą, tvirtą viltį ir tobulą meilę, įžvalgumą bei išmintį, kad visada galėčiau vykdyti Tavo šventą ir teisingą valią. Amen“ (plg. Malda prieš Nukryžiuotąjį: FF [276]).