Bendrųjų audiencijų katechezės

Malda pirmojoje Apreiškimo Jonui dalyje (Apr 1, 4–3, 22)

Brangūs broliai ir seserys!

Po vasaros pertraukos šiandien vėl pradėsime audiencijas Vatikane ir tęsime „maldos mokyklą“, drauge išgyvenamą trečiadienio katechezėse.

Šiandien norėčiau kalbėti apie maldą Apreiškimo Jonui knygoje, kuri, kaip žinome, Naujajame Testamente yra paskutinė. Knyga sunki, tačiau labai turtinga. Ji supažindina mus su krikščionių bendruomenės, susirinkusios „Viešpaties dieną“ (Apr 1, 10), – būtent tokiame kontekste rutuliojasi tekstas – gyva ir uždegančia malda.

Skaitovas perteikia susirinkimui Viešpaties Jonui patikėtąją žinią. Skaitovas ir susirinkimas yra, taip sakant, du pagrindiniai šios knygos veikėjai. Pačioje pradžioje jiems džiugiai palinkima: „Palaiminti pranašystės žodžių skaitytojas ir klausytojai“ (1, 3). Nuolatiniame dialoge tarp jų gimsta maldos simfonija, labai įvairiomis formomis besirutuliojanti iki pabaigos. Įsiklausant į žinią perteikiantį skaitovą, taip pat į susirinkimą ir stebint jo reakciją, jų malda tampa ir mūsų malda.

Apreiškimo Jonui pirmojoje dalyje (1, 4–3, 22), atsižvelgiant į besimeldžiančio susirinkimo laikyseną, pateikiami trys vienas po kito einantys etapai. Pirmąjį (1, 4–8) sudaro dialogas tarp ką tik susirinkusios bendruomenės ir skaitovo, kuris jai palinki: „Malonė ir ramybė jums“ (1, 4). Paskui skaitovas nurodo to palinkėjimo ištaką: jis kyla iš Trejybės – iš Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios, vieningai įgyvendinančių kuriamąjį bei išganomąjį planą žmonijos labui. Išgirdęs Jėzaus Kristaus vardą, besiklausantis susirinkimas ima džiūgauti ir atsako karštai šia šlovinimo malda: „Tam, kuris mus myli ir nuplovė savo krauju mūsų nuodėmes, ir padarė iš mūsų karaliją bei kunigus savo Dievui ir Tėvui, – jam šlovė ir galybė per amžių amžius! Amen“ (1, 5b–6). Gaubiamas Kristaus meilės, susirinkimas jaučiasi išlaisvintas iš nuodėmės pančių ir skelbia Jėzaus Kristaus „karalystę“, visiškai priklausančią Jam. Pripažįsta su krikštu patikėtą didelę užduotį nešti į pasaulį Dievo artumą. Užbaigdamas šį šlovinamąjį šventimą, susirinkimas iš naujo atgręžia žvilgsnį tiesiai į Kristų ir dar entuziastingiau pripažįsta jo „šlovę ir galybę“ dėl pasaulio išganymo. Šlovinimo himnas Kristui užbaigiamas „amen“. Jau pirmose keturiose eilutėse gausu nuorodų mums; sakoma, kad mūsų malda pirmiausia turėtų būti kalbančio Dievo klausymasis. Panirę į žodžių srautą, nesame įpratę klausytis, pirmiausia leistis į vidinės ir išorinės tylos būvį, kad išgirstume, ką Dievas nori pasakyti. Be to, tos eilutės mus moko, jog mūsų malda, kuri dažnai tėra prašymas, pirmučiausia turėtų būti Dievo šlovinimas už jo meilę, už Jėzaus Kristaus, suteikusio mums jėgų, viltį ir išganymą, dovaną.

Tada vėl prabyla skaitovas, Kristaus meilės pagautam susirinkimui primindamas pareigą pažinti Kristaus buvimą jo gyvenime. Jis taip sako: „Štai jis ateina su debesimis, ir išvys jį kiekviena akis, net ir tie, kurie jį perdūrė, ir dėl jo raudos visos žemės giminės“ (1, 7a). Pakilęs dangun apgaubtas debesies (plg. Apd 1, 9), tai yra transcendencijos simbolio, Jėzus Kristus sugrįš lygiai taip, kaip ir įžengė į dangų (plg. Apd 1, 11b). Todėl visos tautos jį atpažins ir, kaip ketvirtojoje evangelijoje įspėja šventasis Jonas, „žiūrės į tą, kurį perdūrė“ (19, 37). Jos prisimins savo nuodėmes, atvedusias Jėzų į nukryžiavimą, ir lygiai kaip tie, kurie stovėjo Kalvarijos papėdėje „mušdamiesi į krūtinę“ (plg. Lk 23, 48), prašys atleidimo, kad savo gyvenimu galėtų juo sekti ir taip pasirengti pilnatviškai bendrystei su juo, kai jis galutinai sugrįš. Apmąstęs tą žinią, susirinkimas taria: „Taip, amen!“ (Apr 1, 7b). Savuoju „taip“ jis visiškai pritaria tam, kas pasakyta, ir prašo, kad tai taptų tikrove. Taip ir įvyksta susirinkimo maldoje, žmonėms apmąstant Dievo meilę, iškiliausiai apreikštą ant kryžiaus, ir prašant nuoseklaus Kristaus mokinių gyvenimo. Dievas į tai atsako šitaip: „Aš esu Alfa ir Omega, – sako Viešpats Dievas, kuris yra, kuris buvo ir kuris ateis, Visagalis“ (1, 8). Dievas, apsireiškiantis kaip istorijos pradžia ir pabaiga, išgirsta ir atsiliepia į susirinkimo prašymą. Kaip praeityje Dievas buvo ir veikė savo meile žmogaus reikaluose, taip jis yra bei veikia dabar ir bus bei veiks ligi pabaigos. Šiame Dievo pažade aptinkame dar vieną svarbų elementą: nuolatinė malda žadina Dievo artumo mūsų gyvenime ir istorijoje pajautą, ir tas artumas mus palaiko, veda ir tamsiuose žmogaus kelionės keliuose dovanoja šviesą – didelę viltį. Be to, bet kuri malda, net kalbama didžiausioje vienatvėje, niekada nėra izoliavimasis ar kas nors negyva, tai gyvasties syvai, palaikantys vis labiau įsipareigojančią ir nuoseklią krikščioniškąją egzistenciją.

Antrame susirinkimo recituojamos maldos tarpsnyje (1, 9–22) pagilinamas ryšys su Jėzumi Kristumi: Viešpats pasirodo, kalba ir veikia, o bendruomenė, vis labiau artindamasi prie jo, klausosi, reaguoja ir priima jo žodį. Skaitovo perteiktoje žinioje šv. Jonas pasakoja apie savo asmeninę susitikimo su Kristumi patirtį: jis yra saloje, vardu Patmas, „dėl Dievo žodžio ir Jėzaus liudijimo“ (1, 9); sekmadienį, „Viešpaties dieną“ (1, 10a), kai švenčiamas prisikėlimas, šv. Jonas išgyvena „Dvasios pagavą“ (1, 10a). Šventoji Dvasia jį persmelkia ir atnaujina, išplėsdama jo gebėjimą priimti Jėzų, tą, kuris ragina jį rašyti. Klausančiojo susirinkimo malda pamažu tampa vis kontempliatyvesnė, formuojama „pamačiau“, „išvydau“ ritmo: taigi, kas skaitovo vaizduojama, kontempliuojama ir padaroma savastimi.

Jonas išgirsta „galingą balsą, it trimitą“ (1, 10b), liepiantį pasiųsti žinią į Mažąją Aziją „septynioms Bažnyčioms“, kurios ją turi perduoti visoms visų laikų Bažnyčioms ir jų ganytojams. Pasakymas „balsas, it trimitas“ primena Dievo apsireiškimą ant Sinajaus kalno ir jo balsą, kalbantį Mozei iš dangaus, iš transcendencijos (plg. Iš 20, 18). Šiame tekste galvoje turimas prisikėlusio Jėzaus Kristaus, iš Tėvo šlovės Dievo balsu besikreipiančio į besimeldžiantį susirinkimą, balsas. Atsigręžęs „pažiūrėti balso“ (1, 12), Jonas išvysta „septynis aukso žibintuvus, o žibintuvų viduryje – panašų į Žmogaus Sūnų“ (1, 12–13). Ši Jonui ypač pažįstama sąvoka susijusi su Jėzumi. Aukso žibintuvai su degančiomis žvakėmis žymi visų laikų liturgiškai besimeldžiančią Bažnyčią: prisikėlęs Jėzus, „Žmogaus Sūnus“, yra tos liturgijos centras ir, apsirengęs Senojo Testamento vyriausiojo kunigo drabužiais, atlieka kunigiškąją tarpininko tarp Dievo ir žmogaus funkciją. Simbolinė šv. Jono žinia tęsiama spindinčiu prisikėlusio Kristaus pasirodymu, kuriame galima įžvelgti Senajame Testamente pasitaikančių Dievo bruožų. Kalbama apie plaukus, baltus „kaip balčiausia vilna ar sniegas“ (1, 14), simbolizuojančius Dievo amžinumą (plg. Dan 7, 9) ir prisikėlimą. Kitas simbolis yra ugnis, Senajame Testamente dažnai vartojamas dviem savybėms nusakyti. Ugnis pirmiausia žymi iki pavydo karštą Dievo meilę, gaivinančią jo sandorą su žmogumi (plg. Įst 4, 24). Ši deginamai karšta meilė sklinda iš prisikėlusio Kristaus žvilgsnio: jo akys buvo „tarsi ugnies liepsna“ (Apr 1, 14a). Antra ugnies simbolizuojama savybė yra nepakertamas gebėjimas „naikinančia ugnimi“ nugalėti blogį (Įst 9, 3). Todėl ir Jėzaus „kojos“ pakeliui į blogio sunaikinimą spindi kaip „skaistvaris“ (plg. Apr 1, 15). Jėzaus Kristaus balsui, skambančiam kaip „didžių vandenų šniokštimas“ (1, 15c), būdingas toks pat įspūdingas gaudesys kaip ir Jeruzalėn traukiančiai „Izraelio Dievo šlovei“, apie kurią kalba pranašas Ezekielis (plg. Ez 43, 2). Paskui pateikiami dar trys simboliniai elementai, parodantys Jėzaus tarnavimą savo Bažnyčiai: jis tvirtai laiko ją savo dešinėje – labai svarbus įvaizdis: Jėzus laiko Bažnyčią savo rankoje, – kalba jai taip skvarbiai, tarsi vertų aštriu dviašmeniu kalaviju, ir apreiškia savo dieviškumo spindesį: „Jo veidas buvo tarytum saulė, žibanti visu skaistumu“ (Apr 1, 16). Šv. Jonas yra taip pagautas to įstabaus susitikimo su Prisikėlusiuoju, kad jaučiasi netenkąs sąmonės ir parpuola ant žemės kaip negyvas.

Po šio apreiškimo apaštalas priešais save išvysta Viešpatį Jėzų Kristų, kuris su juo kalba, jį nuramina, uždeda ant jo galvos ranką, atskleidžia, kad jis yra prisikėlęs Nukryžiuotasis, ir patiki jam užduotį pasiųsti jo žinią visoms Bažnyčioms (plg. Apr 1, 17–18). Dievo grožio akivaizdoje jis netenka sąmonės ir kaip negyvas parpuola ant žemės. Tas Dievas yra jo gyvenimo draugas, jis uždeda ranką ant jo galvos. Taip bus ir mums: esame Kristaus draugai. Prisikėlusio Dievo, prisikėlusio Kristaus apsireiškimas nesukels mums siaubo, bet bus kaip susitikimas su draugu. Šią ypatingą šviesos akimirką Viešpaties akivaizdoje kartu su Jonu išgyvena ir susirinkimas, bet siedamas ją su kasdiene susitikimo su Jėzumi patirtimi, įžvelgdamas ryšio su Viešpačiu, pripildančio visas egzistencijos erdves, turtus.

Trečiame ir paskutiniame Apreiškimo Jonui pirmosios dalies tarpsnyje (Apr 2–3) skaitovas susirinkimui perteikia septynių dalių žinią, kurioje Jėzus kalba pirmuoju asmeniu. Kreipdamasis į septynias Mažosios Azijos Bažnyčias, susibūrusias apie Efezą, Jėzus iš pradžių aptaria savitą kiekvienos šių Bažnyčių situaciją ir tada pereina prie visų laikų Bažnyčių. Tiesiogiai kreipdamasis į individualias Bažnyčias, Jėzus iškelia aikštėn kiekvienos iš jų šviesiąsias puses bei šešėlius ir primygtinai kviečia: „Atsiversk!“ (2, 5. 16; 3, 19c); „Sergėk, ką turi!“ (3, 11); „Vėl imkis pirmykščių darbų!“ (2, 5); „Būk tad uolus ir atsiversk!“ (3, 19b). Šie tikėjimo dvasia klausomi Jėzaus žodžiai iškart tampa veiksmingi: Bažnyčia, maldoje priimanti Viešpaties žodžius, perkeičiama. Visos Bažnyčios turi atidžiai įsiklausyti į Viešpatį ir atsiverti Šventajai Dvasiai, atsiliepdamos į Jėzaus septynis kartus pakartojamą primygtinį paliepimą: „Kas turi ausis, teklauso, ką Dvasia skelbia Bažnyčioms“ (2, 7. 11. 17. 29; 3, 6. 13. 22). Klausydamas žinios, susirinkimas paskatinamas atgailauti, atsiversti, augti meile, sužino, kokiu keliu eiti.

Brangūs bičiuliai, Apreiškime Jonui mums priešais akis pateikiama maldos suburta bendruomenė, nes kaip tik per maldą vis labiau pajuntame Jėzaus buvimą tarp mūsų ir mumyse. Juo labiau stengiamės nuolatos intensyviai melstis, juo labiau daromės į jį panašūs. Šitaip Jėzus gali įžengti į mūsų gyvenimą, imtis jam vadovauti ir dovanoti mums džiaugsmo bei ramybės. Juo labiau pažįstame, mylime Jėzų ir juo sekame, juo didesnį jaučiame poreikį likti su juo maldoje, pasisemdami iš to susitikimo giedrumo, vilties ir jėgų gyventi savo gyvenimą. Dėkoju už dėmesį.