Bendrųjų audiencijų katechezės

Malda antrojoje Apreiškimo Jonui dalyje (Apr 4, 1–22, 21)

Brangūs broliai ir seserys!

Praėjusį trečiadienį kalbėjau apie maldą pirmojoje Apreiškimo Jonui dalyje, o šiandien pereikime prie knygos antrosios dalies. Pirmojoje dalyje malda orientuota į Bažnyčios gyvenimą, o antrojoje dėmesys nukrypsta į visą pasaulį. Juk Bažnyčia keliauja istorijoje, pagal Dievo planą yra jos dalis. Susirinkimas, klausydamasis skaitovo pateikiamos Jono žinios, iš naujo atranda savo užduotį – kaip „Dievo ir Kristaus kunigams“ (plg. Apr 20, 6; 1, 5; 5, 10) prisidėti prie Dievo Karalystės plėtros – ir atsiveria žmonių pasauliui. Čia aikštėn iškyla du gyvenimo būdai ir dialektinis santykis tarp jų: pirmąjį galima pavadinti „Kristaus sistema“, kuriai, laimei, priklauso susirinkimas, o antrąjį – „žemiška, Karalystei ir Sandorai priešiška sistema, atsiradusia veikiant Piktajam“, kuris, apgaudamas žmogų, trokšta sukurti pasaulį, priešingą Kristaus ir Dievo norimam (plg. Popiežiškoji Biblijos komisija. Biblija ir moralė. Biblinės krikščioniškojo elgesio šaknys, 70). Tad susirinkimas, kad savo veikimu galėtų bendradarbiauti prisidėdamas prie Dievo Karalystės kūrimo, privalo mokėti giliai skaityti gyvenamą istoriją, tikėjimo dvasia pažinti įvykius. Toks skaitymas ir pažinimas, lygiai kaip ir veikla, susiję su malda.

Po Apreiškimo Jonui knygoje septynis kartus pakartoto primygtinio Kristaus paraginimo: „Kas turi ausis, teklauso, ką Dvasia skelbia Bažnyčioms“ (plg. Apr 2, 7. 11. 17. 29; 3, 6. 13. 22) susirinkimas iš pradžių pakviečiamas užkopti dangun, kad išvystų tikrovę Dievo akimis; čia aptinkame tris simbolius, tris atspirties taškus, kuriais remdamiesi galime skaityti istoriją, – Dievo sostą, Avinėlį ir knygą (plg. Apr 4, 1–5, 14).

Pirmasis simbolis yra sostas, kuriame sėdi tas, kurio Jonas neapibūdina, nes jis pranoksta bet kokį žmogiškąjį įsivaizdavimą; gali tik užsiminti apie grožį ir džiaugsmą, kuriuos kelia buvimas jo akivaizdoje. Šis slėpiningas Sėdintysis yra Dievas, visagalis Dievas, kuris neužsisklendė danguje, bet prisiartino prie žmogaus ir sudarė su juo sandorą, Dievas, leidžiantis slėpiningai, bet realiai išgirsti istorijoje savo balsą, simboliškai išreiškiamą žaibais ir griaustiniais. Aplink sostą pasirodo įvairių elementų, kaip antai vienatinį istorijos Viešpatį nepaliaujamai garbinantys dvidešimt keturi vyresnieji ir keturios būtybės.

Taigi pirmasis simbolis yra sostas. Antrasis – knyga, kurioje surašytas Dievo planas įvykių ir žmonių atžvilgiu. Knyga sandariai užantspauduota septyniais antspaudais, ir niekas negali jos skaityti. Suvokdamas žmogaus negebėjimą pažinti Dievo planą, Jonas taip nusimena, kad net pravirksta. Tačiau žmogaus sutrikimas priešais istorijos slėpinį nėra beviltiškas: kai kas gali atversti knygą ir pažiūrėti.

Ir čia pasirodo trečiasis simbolis – Kristus, ant kryžiaus paaukotasis Avinėlis. Jis stovi, o tai yra prisikėlimo ženklas. Avinėlis vieną po kito nuplėšia antspaudus ir atskleidžia Dievo planą, giliąją istorijos prasmę.

Ką sako šie simboliai? Jie mums primena, kaip turėtume skaityti istorijos ir savo pačių gyvenimo įvykius. Naujaip žvelgti į daiktus ir suvokti jų tikrąją prasmę mokomės kreipdami žvilgsnį į Dievo dangų per nuolatinį santykį su Kristumi ir asmeninėje bei bendruomeninėje maldoje atverdami jam savo širdį ir protą. Malda yra kaip atviras langas, pro kurį galime žvelgti į Dievą, – ne tik tam, kad prisimintume tikslą, kurio link žengiame, bet ir kad Dievo valia galėtų apšviesti mūsų žemišką kelią ir padėtų mums pagal ją intensyviai bei atsidavusiai gyventi.

Kaip Viešpats veda krikščionių bendruomenę prie gilesnio istorijos skaitymo? Pirmiausia kviesdamas realistiškai žvelgti į dabartį, kurioje gyvename. Taigi Avinėlis nuplėšia pirmus keturis antspaudus, ir Bažnyčia išvysta pasaulį, į kurį yra įkelta, pasaulį, kuriame yra įvairių neigiamų elementų. Tai paties žmogaus sukeltas blogis, kaip antai smurtas, kylantis iš tokio troškimo turėti, būti pranašesniam už kitą, kad galop imama vienam kitą žudyti (antras antspaudas), arba neteisingumas, nes žmonės negerbia prisiimtų įstatymų (trečias antspaudas). Šitai lydi negerovės, kurias tenka pakelti pačiam žmogui, pavyzdžiui, mirtis, badas, liga (ketvirtas antspaudas). Šios dažnai dramatiškos tikrovės akivaizdoje bažnytinė bendruomenė raginama niekada neprarasti vilties, tvirtai tikėti, kad tariama Piktojo visagalybė susiduria su tikrąja Dievo visagalybe. Kaip tik tokia yra Avinėlio nuplėšiamo pirmo antspaudo žinia: „Ir aš regėjau: štai pasirodė baltas žirgas ir ant jo raitelis su kilpiniu rankoje. Jam buvo duotas vainikas, ir jis išjojo kaip nugalėtojas, kad dar nugalėtų“ (Apr 6, 2). Į žmogaus istoriją įžengė Dievo, galinčio blogį ne tik atsverti, bet ir nugalėti, jėga. Balta spalva primena prisikėlimą: Dievas taip prisiartino, kad nužengė į mirties tamsą, kad ją apšviestų savo dieviškojo gyvenimo spindesiu, prisiėmė pasaulio blogį, kad nuskaistintų savo meilės ugnimi.

Kaip toks krikščioniškasis tikrovės supratimas galėtų augti? Apreiškime Jonui mums sakoma, kad šį šviesos ir gilios vilties regėjimą kiekviename iš mūsų ir mūsų bendruomenėje maitina malda: ji mus kviečia nesileisti būti nugalėtam blogio, bet nugalėti blogį gėriu, žvelgti į nukryžiuotą ir prisikėlusį Kristų, leidžiantį mums būti jo pergalės dalininkais. Bažnyčia gyvena istorijoje, ji neužsisklendžia savyje, bet, supama sunkumų ir kančių, drąsiai žengia savo keliu primygtinai tikindama, kad blogis galiausiai nenugali gėrio, kad tamsa neaptemdo Dievo spindesio. Tai svarbus momentas mums: būdami krikščionys, niekada negalime būti pesimistai; žinome, kad savo gyvenimo kelyje dažnai susiduriame su smurtu, melu, neapykanta, persekiojimu, bet tai neatima iš mūsų drąsos. Pirmiausia malda moko regėti Dievo ženklus, jo artumą ir veikimą, negana to, moko patiems būti gėrio šviesuliais, skleidžiančiais viltį ir rodančiais, kad pergalė yra Dievo.

Toks žvilgsnis akina dėkoti bei šlovinti Dievą ir Avinėlį: dvidešimt keturi vyresnieji ir keturios būtybės drauge gieda „naują giesmę“, kuria aukštinamas Kristaus, visa darančio nauja (plg. Apr 21, 5), darbas. Tačiau tas atnaujinimas pirmiausia yra prašytina dovana. Čia aptinkame dar vieną elementą, kuris turi būti būdingas maldai, – primygtinį prašymą, kad Viešpaties Karalystė ateitų, kad žmogaus širdis nusilenktų Dievo viešpatavimui, kad Dievo valia kreiptų mūsų ir pasaulio gyvenimą. Apreiškimo Jonui regėjime ta prašomoji malda perteikiama svarbiu konkrečiu vaizdu: dvidešimt keturi vyresnieji ir keturios būtybės kiekvienas rankose laiko arfą, lydinčią jų giesmę, ir „aukso indus, pilnus smilkalų“ (5, 8a). Paaiškinama, jog tai – „šventųjų maldos“ (5, 8b), vadinasi, tų, kurie jau yra pas Dievą, bet ir mūsų visų, kurie dar keliaujame. Taip pat matome, kad priešais Dievo sostą vienas angelas laiko aukso smilkytuvą, kuriame nuolat yra smilkalų, – t. y. mūsų maldų, – jų malonus kvapas aukojamas kartu su maldomis, kylančiomis į Dievo akivaizdą (plg. Apr 8, 1–4). Šia simbolika mums pasakoma, kad mūsų maldos – kad ir kokios ribotos, varganos, skurdžios, sausos, netobulos – tartum nuskaistinamos ir pasiekia Dievo širdį. Tad galime būti tikri – nėra nereikalingų, nenaudingų maldų, nė viena nenueina perniek. Ir jos sulaukia atsako, net jei jis kartais būna slėpiningas, nes Dievas yra begalinė meilė ir gailestingumas. Angelas, rašo Jonas, „paėmė smilkytuvą, pripildė jį aukuro žarijų ir sviedė į žemę. Ir sugriaudė griausmai, pakilo šauksmai, sublyksėjo žaibai, sudrebėjo žemė“ (8, 5). Tas įvaizdis reiškia, kad Dievas nėra nejautrus mūsų maldavimams, jis įsikiša ir leidžia žemėje pajusti savo galią ir išgirsti savo balsą, sudrebina žemę ir supurto Piktojo sistemą. Dažnai blogio akivaizdoje jaučiamės nieko negalį padaryti, bet kaip tik mūsų malda yra pirmutinis ir iš visų veiksmingiausias mūsų atsakas, sustiprinantis mūsų kasdienį įsipareigojimą skleisti gėrį. Dievo galybė padaro mūsų silpnumą vaisingą (plg. Rom 8, 26–27).

Baigdamas norėčiau tarti kelis žodžius apie baigiamąjį dialogą (plg. Apr 22, 6–21). Jėzus kelis sykius pakartoja: „Štai aš veikiai ateinu“ (Apr 22, 7. 12). Ta ištara kreipia ne tik į ateitį, laiko pabaigą, bet ir į dabartį: Jėzus ateina, apsigyvena tame, kuris į jį tiki ir jį priima. Todėl Šventosios Dvasios vadovaujama bendruomenė primygtinai prašo Jėzaus ateiti vis arčiau: „Ateik!“ (Apr 22, 17a): ji yra tartum „sužadėtinė“ (22, 17), karštai trokštanti jungtuvių pilnatvės. Ji trečią kartą kviečia: „Amen. Ateik, Viešpatie Jėzau!“ (22, 20b), ir skaitovas užbaigia ištara, rodančią to artumo pajutimą: „Viešpaties Jėzaus malonė su jumis visais!“ (22, 21).

Nors simboliai ir sudėtingi, Apreiškimas Jonui įtraukia mus į labai turtingą maldą; jos dėka ir mes girdime ir šloviname Viešpatį, dėkojame jam, kontempliuojame jį ir prašome jo atleisti. Didžiosios bendruomeninės liturginės maldos struktūra taip pat galingai kviečia iš naujo atrasti Eucharistijai būdingą nepaprastą perkeičiamąją jėgą. Čia norėčiau primygtinai paraginti, kad būtume ištikimi šventosioms Mišioms Viešpaties dieną, sekmadieniui, tikrajam savaitės centrui! Turtinga malda Apreiškimo Jonui knygoje primena mums deimantą: jis turi daug kerinčių briaunų, bet jo brangumą lemia nepakartojamo centrinio branduolio skaidrumas. Tad maldos įtaigios formos, aptinkamos Apreiškime Jonui, leidžia suspindėti nepakartojamam ir neapsakomam Jėzaus Kristaus brangumui. Dėkoju.