Bendrųjų audiencijų katechezės

Kaip kalbėti apie Dievą?

Brangūs broliai ir seserys!

Pagrindinis šiandien mums kylantis klausimas yra štai toks: kaip mūsų laikais kalbėti apie Dievą? Kaip perteikti Evangeliją, kaip atverti kelią į jos išganingą žinią mūsų amžininkų užsklęstoms širdims ir protams, kuriuos taip dažnai patraukia paviršutiniškas visuomenės spindesys? Jau pats Jėzus, anot evangelistų, skelbdamas Dievo Karalystę klausė: „Su kuo galime palyginti Dievo Karalystę? Arba kokiu palyginimu ją pavaizduosime?“ (Mk 4, 30). Kaip kalbėti apie Dievą šiandien? Pirmas atsakymas – apie Dievą galime kalbėti, nes jis kalbėjo su mumis. Vadinasi, pirma kalbėjimo apie Dievą sąlyga yra įsiklausyti į tai, ką yra pasakęs pats Dievas. Dievas su mumis kalbėjo! Tad Dievas nėra abstrakti hipotezė apie pasaulio kilmę, toli nuo mūsų nutolęs matematinis protas. Dievas domisi mumis, mus myli ir asmeniškai įžengė į mūsų istorijos tikrovę, taip prisiartino, kad net tapo žmogumi. Vadinasi, Dievas yra mūsų gyvenimo tikrovė ir toks didis, kad turi laiko mums ir kiekvienu iš mūsų rūpinasi. Jėzuje iš Nazareto išvystame Dievo veidą. Jis nužengė iš dangaus, pasinėrė į žmonių pasaulį, mūsų pasaulį, ir moko mus „gyvenimo meno“, rodo kelią į laimę, išlaisvina iš nuodėmės, kad būtume Dievo vaikai (plg. Ef 1, 5; Rom 8, 14). Jėzus atėjo išganyti ir parodyti teisingo gyvenimo pagal Evangeliją.

Kalbėti apie Dievą pirmiausia reiškia aiškiai įsivaizduoti, kokią žinią mes turime skelbti mūsų laikų vyrams ir moterims: Dievas, kurį turime skelbti, nėra abstrakti hipotezė, bet konkretus egzistuojantis Dievas, įžengęs į istoriją ir esantis istorijoje, tai Jėzaus Kristaus Dievas kaip atsakas į svarbiausius klausimus, kodėl gyvename ir kaip teisingai gyventi. Todėl norint kalbėti apie Dievą reikia būti susipažinusiam su Jėzumi ir jo Evangelija, asmeniškai ir tikrai pažinti Dievą ir jausti karštą aistrą jo išganymo planui, nepasiduodant sėkmės pagundai, bet sekant paties Dievo metodu. O Dievo metodas yra nusižeminimas: Dievas tampa vienu iš mūsų; tai Dievas įgyvendina įsikūnydamas paprastuose Nazareto namuose ir gimdamas Betliejaus grotoje; šis metodas pateiktas palyginime apie garstyčios grūdą. Reikia nesibaiminti kuklių mažų žingsnelių ir pasitikėti lėtu į miltus įmaišyto raugo veikimu (plg. Mt 13, 33). Kai kalbame apie Dievą, vadovaujami Šventosios Dvasios, vykdome evangelizaciją, turime atgauti paprastumą, grįžti prie skelbimo esmės – Gerosios Naujienos apie Dievą, kuris yra realus ir konkretus, domisi mumis, yra Dievas – Meilė, prisiartinęs prie mūsų Jėzuje Kristuje ligi kryžiaus mirties ir prisikėlimu dovanojęs mums viltį bei atvėręs naują gyvenimą, kuris neturi pabaigos, amžiną gyvenimą, tikrąjį gyvenimą. Išskirtinis komunikuotojas apaštalas Paulius moko mus, kaip prasiskverbti ligi pat tikėjimo šerdies, kaip labai paprastai „kalbėti apie Dievą“. Pirmame laiške korintiečiams jis rašo: „Kai pas jus, broliai, lankiausi, aš atėjau skelbti jums Dievo liudijimo ne iškalbingais žodžiais ar išmintimi. Net buvau pasiryžęs tarp jūsų nežinoti nieko kito, kaip tik Jėzų Kristų, ir tą nukryžiuotą“ (2, 1–2). Taigi, pirma, Paulius kalba ne apie savo paties išrutuliotą filosofiją, ne apie kokią nors rastą ar paties išgalvotą idėją, bet apie savo gyvenimo tikrovę, kalba apie Dievą, įžengusį į jo gyvenimą, apie realų, gyvą Dievą, kuris kalbėjos su juo ir kalbės su mumis, Paulius kalba apie nukryžiuotą ir prisikėlusį Kristų. Antra, Paulius neieško savęs paties, nenori susikurti garbintojų būrio, bet skelbia Kristų ir trokšta laimėti žmones tikram ir realiam Dievui. Paulius tiktai trokšta skelbti tą, kuris įžengė į jo gyvenimą ir yra tikrasis gyvenimas, tą, kuris jį užkariavo kelyje į Damaską. Vadinasi, kalbėti apie Dievą reiškia suteikti erdvės tam, kurį reikia pažinti, kuris atskleidžia savo meilės veidą, tai reiškia išsižadėti to, kas sava, ir pasiūlyti tai Kristui, suvokiant, kas mes neišgalime laimėti kitų Dievui, bet turime kreiptis į patį Dievą, jo šauktis. Vadinasi, kalbėjimas apie Dievą kyla iš klausymosi, iš Dievo pažinimo, tampančio tikrove su juo suartėjant maldos kupiname gyvenime pagal Dievo įsakymus.

Perteikti tikėjimą, šventojo Pauliaus akimis, yra ne siūlyti save, bet atvirai bei viešai sakyti, kas pamatoma ir patiriama susitinkant su Kristumi, kaip šis susitikimas perkeičia gyvenimą: Jėzų, pajaustą savyje ir tapusį tikrąja gyvenimo kryptimi, nešti kitiems, kad visi suprastų, jog Jo būtinai reikia pasauliui ir kiekvieno žmogaus laisvei. Apaštalas nesitenkina vien kalbėjimu, bet į didį tikėjimo darbą įtraukia visą savo gyvenimą. Norint kalbėti apie Dievą, būtina padaryti jam vietos tikint, kad būtent jis veikia mūsų silpnume, be baimės kukliai ir džiugiai padaryti erdvės giliai įsitikinus, kad juo labiau centre bus Jis, o ne mes, juo mūsų perteikimas bus vaisingesnis. Tai galioja ir krikščionių bendruomenėms: jos pašauktos liudyti perkeičiančią Dievo malonę, įveikdamos individualizmą, uždarumą, savanaudiškumą, abejingumą ir gyvendamos kasdien Dievo meile. Ar tikrai tokia yra mūsų bendruomenė? Turime nuolatos darbuotis stengdamiesi vis labiau ir tikriau tapti tokiais Kristaus, o ne savo pačių skelbėjais.

Čia turėtume paklausti, o kaip skelbė pats Jėzus? Jėzus kaip vienatinis Dievo Sūnus kalba apie Tėvą – Abba – ir Dievo Karalystę, su atjauta žvelgdamas į žmogaus egzistencijos vargus bei sunkumus. Kalba labai realistiškai ir, sakyčiau, Jėzaus skelbimo esmė yra ta, kad jis daro pasaulį skaidrų, o mūsų gyvenimą vertą Dievo. Jėzus parodo, jog pasaulyje ir kūrinijoje matyti Dievo veidas ir kaip Dievas būna mūsų gyvenimo kasdienybėje. Tai matome iš palyginimų apie gamtą, garstyčios grūdą, lauką su įvairiomis sėklomis arba mūsų gyvenimą, tik prisiminkime Jėzaus palyginimus apie sūnų palaidūną, Lozorių ir kitus. Evangelijose regime, kaip Jėzui rūpi kiekviena žmogiškoji situacija, kaip jis, kupinas pasitikėjimo Tėvo pagalba, panyra į savo meto vyrų bei moterų tikrovę. Toje istorijoje tikrai slėpiningai veikia Dievas, ir, jei įtemptume dėmesį, jį sutiktume. Mokiniai, gyvenantys kartu su juo, minios, kurias jis sutinka, mato, kaip Jėzus reaguoja į skirtingiausias problemas, kaip kalba, kaip elgiasi, mato jame veikiant Šventąją Dvasią, veikiant Dievą. Jo gyvenimas ir skelbimas susipina: Jėzus veikia ir moko visada remdamasis artimu ryšiu su Dievu Tėvu. Toks stilius mums, krikščionims, tampa esmine nuoroda: mūsų gyvenimo būdas, kupinas tikėjimo ir meilės, tampa kalbėjimu apie Dievą šiandien, nes į Kristų atremtu gyvenimu parodome įtikimumą, realistiškumą to, ką sakome žodžiais, parodome, jog tai ne tik žodžiai, bet ir tikrovė, tikra tikrovė. Ir čia turime būti dėmesingi, kad suvoktume mūsų epochos laiko ženklus, t. y. kad atpažintume potencialias galimybes, troškimus, kliūtis, sutinkamas dabartinėje kultūroje, pirmiausia autentiškumo troškimą, transcendencijos geismą, imlumą kūrinijos apsaugai, ir be baimės skelbtume atsaką, kurį mums duoda tikėjimas į Dievą. Tikėjimo metai teikia progą Šventosios Dvasios įkvėpta vaizduote asmeniškai ir bendruomeniškai ieškoti naujų būdų, kad Evangelijos jėga visur būtų gyvenimo išmintis bei egzistencijos kryptis.

Ir mūsų laikais tinkamiausia vieta kalbėti apie Dievą yra šeima, pirmutinė tikėjimo perdavimo naujosioms kartoms vieta. Vatikano II Susirinkimas vadina tėvus pirmaisiais Dievo šaukliais (plg. Lumen gentium, 11; Apostolicam actuositatem, 11), pašauktais iš naujo atrasti savo misiją, imtis atsakomybės lavinti, atverti vaikų sąžinę Dievo meilei laikant tai pagrindine savo gyvenimo tarnyste, būti pirmutiniais katechetais ir tikėjimo liudytojais savo vaikams. Vykdant šią užduotį pirmiausia svarbu budrumas, tai reiškia mokėti pastebėti progas, palankias pradėti šeimoje pokalbį apie tikėjimą, ir brandinti kritinį mąstymą, turint prieš akis visokį poveikį, su kuriuo vaikai susiduria. Toks tėvų dėmesingumas taip pat yra imlumas galimiems religiniams klausimams, ir akivaizdžiai, ir paslėptai glūdintiems vaikų sieloje. Paskui – džiaugsmas: tikėjimas visada turi būti skelbiamas džiugiai. Tai velykinis džiaugsmas, jis nenutyli ir neslepia skausmo, kančios, nuovargio, sunkumų, nesupratingumo ir net mirties tikrovės, bet siūlo kriterijus, kaip visa tai paaiškinti remiantis krikščioniškosios vilties perspektyva. Teisingas gyvenimas pagal Evangeliją kaip tik ir yra tas naujas žvilgsnis, tas gebėjimas kiekvieną situaciją regėti paties Dievo akimis. Svarbu padėti visiems šeimos nariams suprasti, kad tikėjimas yra ne našta, bet gilaus džiaugsmo šaltinis, suvokti Dievo veikimą, atpažinti gėrio buvimą, kuris nėra triukšmingas, pasiūlyti vertingų gairių, kaip tinkamai gyventi savo gyvenimą. Galiausiai – gebėjimas klausytis ir puoselėti dialogą: šeima turi būti aplinka, kurioje mokomasi būti kartu, spręsti nesutarimus abipusiu dialogu, nuo kurio neatsiejamas klausymasis ir išsakymas, vienas kitą suprasti ir mylėti, būti vienas kitam Dievo gailestingos meilės ženklu.

Tad kalbėti apie Dievą reiškia žodžiais bei gyvenimu leisti suprasti, kad Dievas yra ne mūsų egzistencijos konkurentas, bet, priešingai, jos laidas, žmogaus asmens didybės garantas. Taip grįžtame į pradžią: kalbėti apie Dievą reiškia įtaigiai ir paprastai, žodžiu ir gyvenimu perteikti tai, kas esminga, – Jėzaus Kristaus Dievą, tą Dievą, kuris įsikūnydamas, mirdamas ir prisikeldamas parodė tokią didžiulę meilę; tą Dievą, kuris kviečia sekti paskui jį ir leistis būti perkeičiamiems jo begalinės meilės, kad atnaujintume savo gyvenimą ir tarpusavio santykius; tą Dievą, kuris dovanojo Bažnyčią, kad galėtų keliauti kartu su mumis ir per savo Žodį bei sakramentus atnaujinti visą žmonių miestą, idant jis galėtų tapti Dievo miestu.