Bendrųjų audiencijų katechezės

Apie Dievo veikimą istorijoje || 2012-12-12
Paskelbta: 2013-02-20 20:55:31
Popiežius BENEDIKTAS XVI

Apie Dievo veikimą istorijoje

2012 m. gruodžio 12 d.

Brangūs broliai ir seserys!

Paskutinėje katechezėje aptariau Dievo Apreiškimą kaip Dievo pranešimą apie save ir savo gerumo bei meilės kupiną planą. Šis Dievo Apreiškimas įterptas į žmonių laiką ir istoriją: „Taip istorija tampa arena, kurioje matome Dievą veikiant vardan žmonijos. Jis ateina pas mus per dalykus, kuriuos geriausiai pažįstame ir galime lengviausiai patikrinti, nes tai mūsų kasdienio gyvenimo dalykai, be kurių negalėtume savęs suprasti“ (Jonas Paulius II. Enciklika Fides et ratio, 12).

Evangelistas šventasis Morkus – kaip girdėjome – pirmas Jėzaus skelbimo akimirkas perteikė aiškiais ir glaustais žodžiais: „Atėjo įvykdymo metas, Dievo Karalystė čia pat!“ (Mk 1, 15). Tai, kas apšviečia pasaulio ir žmogaus istoriją bei suteikia jai prasmę ir pilnatvę, suspindi Betliejaus oloje. Tą slėpinį – Jėzuje Kristuje įgyvendintą išganymą – netrukus kontempliuosime per Kalėdas. Jėzuje iš Nazareto Dievas apreiškia savo veidą ir ragina žmogų jį atpažinti ir paskui jį sekti. Dievo apsireiškimas istorijoje, siekiant pradėti su žmogumi meilės kupiną dialogą, suteikia visai žmonijos kelionei naują prasmę. Istorija yra ne tiesiog šimtmečių, metų, dienų seka, bet Dievo artumo, kuris suteikia laikui reikšmę ir pilnatvę bei atveria tvirtai vilčiai, metas.

Kas rodo šitas Dievo apreiškimo pakopas? Puiki vieta išvysti tos kelionės įvykius yra Šventasis Raštas, tad norėčiau dar kartą visus pakviesti šiais Tikėjimo metais dažniau į rankas paimti, skaityti ir apmąstyti Bibliją, o per sekmadienio šv. Mišias dėmesingai klausyti skaitinių; visa tai yra labai vertingas penas mūsų tikėjimui.

Skaitydami Senąjį Testamentą matome, kad Dievo įsikišimai į išrinktosios tautos, su kuria jis sudarė Sandorą, istoriją nepraeina ir nenugrimzta užmarštin; tai tampa „atmintimi“, kurios visuma sudaro „išganymo istoriją“, gyvą Izraelio tautos sąmonėje ir švenčiamą minint išganinguosius įvykius. Štai Išėjimo knygoje Viešpats liepia Mozei švęsti didžią išlaisvinimo iš Egipto vergijos akimirką – žydų Paschą šiais žodžiais: „Ši diena bus jums atminimo diena: švęsite ją kaip iškilmę Viešpačiui per kartų kartas, švęsite ją kaip amžiną įsaką“ (12, 14). Atminimas to, ką Dievas padarė, visam Izraeliui tampa savotišku nuolatiniu imperatyvu, kad praeinantis laikas būtų paženklintas gyvo atminimo praeities įvykių, diena po dienos formuojančių naują istoriją ir išliekančių dabartyje. Pakartoto Įstatymo knygoje Mozė kreipiasi į tautą sakydamas: „Tačiau būk atidus ir saugokis nuoširdžiai, kad neužmirštum dalykų, kuriuos matei savo akimis, ir kad neleistum jiems išslysti iš savo širdies per visas gyvenimo dienas. Mokyk jų savo vaikus ir vaikų vaikus“ (4, 9). Jis ir mums sako: „Saugokis, kad neužmirštum dalykų, kuriuos mums padarė Dievas.“ Tikėjimą maitina atradimas ir atminimas, kad Dievas visada ištikimas, vairuoja istoriją ir yra tvirtas pagrindas, ant kurio galima statydinti savo gyvenimą. Marijos giesmė Dievui Magnificat – taip pat iškiliausias tos išganymo istorijos, to atminimo, sudabartinančio ir priešais akis pateikiančio Dievo veikimą, pavyzdys. Marija aukština Dievą už gailestingus darbus konkrečiame jo tautos kelyje, už ištikimybę Sandoros pažadams, duotiems Abraomui ir jo palikuonims; visa tai yra gyvas niekada nenutrūkstamo dieviškojo artumo atminimas (plg. Lk 1, 46–55).

Izraeliui Išėjimas yra pagrindinis istorijos įvykis, kuriuo Dievas apreiškia savo galingą veikimą. Dievas išlaisvina izraeliečius iš Egipto vergijos, kad jie galėtų grįžti į Pažadėtąją žemę ir garbinti jį kaip vienatinį ir tikrąjį Viešpatį. Izraelis leidžiasi į kelionę ne tam, kad būtų tauta kaip visos kitos – turėtų nacionalinę nepriklausomybę, – bet kad tarnautų Dievui kultu ir gyvenimu, sukurtų Dievui vietą, kur žmogus būtų Jam klusnus, kur Dievas pasauliui būtų artimas ir garbinamas, ir, žinoma, kad Dievas būtų ne vien Izraeliui, bet ir liudijamas kitoms tautoms. Šį įvykį švęsti reiškia jį sudabartinti ir padaryti aktualų, nes Dievo veikimas nenutrūksta. Jis yra ištikimas savo išlaisvinimo planui ir įgyvendina jį toliau, kad žmogus pažintų savo Viešpatį ir atsilieptų į jo veikimą tikėjimu ir meile.

Tad Dievas apsireiškia ne tik pirmapradžiu Sukūrimo aktu, bet ir įžengdamas į mūsų istoriją, į nedidelės tautos istoriją, kuri kiekybiškai nebuvo nei didžiausia, nei stipriausia. Ir to istorijoje toliau vykstančio Dievo apsireiškimo viršūnė yra Jėzus Kristus – Dievas, Logos, kuriantysis Žodis, davęs pradžią pasauliui, tapęs žmogumi Jėzuje Kristuje ir parodęs tikrąjį Dievo veidą. Jėzumi išpildomi visi pažadai, jis yra Dievo santykio su žmonėmis viršūnė. Skaitydami šv. Luko pasakojimą apie du mokinius kelyje į Emausą, aiškiai regime, kad Kristaus asmuo apšviečia Senąjį Testamentą, visą išganymo istoriją ir aikštėn iškelia didį abu Testamentus sujungiantį planą, parodo kelią į jų vienovę. Juk Jėzus abiem sutrikusiems ir nusivylusiems bendrakeleiviams paaiškina, kad jis yra visų pažadų išpildymas: „Ir, pradėjęs nuo Mozės, primindamas visus pranašus, jis aiškino jiems, kas visuose Raštuose apie jį pasakyta“ (24, 27). Evangelistas perteikia tai, ką abu mokiniai, suvokę, kad šis bendrakeleivis buvo Viešpats, sušuko: „Argi mūsų širdys nebuvo užsidegusios, kai jis kelyje mums kalbėjo ir atvėrė Raštų prasmę“ (eil. 32).

Katalikų Bažnyčios katekizme dieviškojo Apreiškimo etapai apibendrinami glaustai parodant jo raidą (plg. 54–64): Dievas nuo pradžių žmogų pašaukė į artimą bendrystę su savimi, ir net tada, kai žmogus dėl neklusnumo tos draugystės neteko, Dievas jo neapleido ir neatidavė mirties galiai, bet žmogui visada siūlė savo sandorą (plg. Romos mišiolas, IV Eucharistijos malda). Katekizme primenamas Dievo bendravimo su žmogumi kelias nuo sandoros su Nojumi po tvano iki Abraomo pašaukimo iškeliauti iš savo šalies ir tapti gausybės tautų protėviu. Išėjimo įvykiu, sandoros sudarymu prie Sinajaus kalno ir Mozei duodamu Įstatymu Dievas ugdo Izraelį kaip savo tautą, kad būtų pripažįstamas vieninteliu gyvu bei tikru Dievu ir kad jam vienam būtų tarnaujama. Išgelbėjimo ir išganymo viltimi Dievas veda savo tautą per pranašus. Iš Izaijo sužinome apie „antrąjį išėjimą“, sugrįžimą iš Babilono nelaisvės į savo šalį, tautos atkūrimą; tačiau sykiu daug lieka išsklaidytų, ir taip prasideda tikėjimo visuotinumas. Galiausiai laukiama ne vien karaliaus – Dovydo, Dovydo sūnaus, – bet ir „Žmogaus Sūnaus“, visų tautų išganymo. Susitinkama su kultūromis, pirma su babiloniečiais ir sirais, paskui su graikų gausa. Taigi matome, kad Dievo kelias platėja, vis labiau atsiveria Kristaus, visatos Karaliaus, slėpiniui. Galiausiai Kristuje įgyvendinama Apreiškimo pilnatvė, gailestingasis Dievo planas: jis pats tampa vienu iš mūsų.

Priminiau Dievo veikimą žmogaus istorijoje norėdamas parodyti didingo meilės plano, liudijamo Senajame ir Naujajame Testamentuose, etapus: tai vienintelis išganymo planas visai žmonijai, Dievo galios žingsnis po žingsnio apreikštas ir įgyvendintas, Jam nuolat reaguojant į žmogaus atsakus ir vis surandant būdų, kaip sudaryti naują sandorą, kai žmogus nueina klystkeliais. Tai – esminis dalykas tikėjimo keliui. Dabar išgyvename liturginį advento laiką, rengiantį mus šventosioms Kalėdoms. Visi žinome, kad „adventas“ reiškia „atėjimą“, „artumą“, o senovėje šia sąvoka buvo žymimas karaliaus ar imperatoriaus atvykimas į tam tikrą provinciją. Mums, krikščionims, tas žodis pirmiausia rodo įstabią ir sukrečiančią tikrovę: pats Dievas nužengė iš savo dangaus ir pasilenkė prie žmogaus, sudarė su juo sandorą ir įžengė į vienos tautos istoriją; jis yra karalius, nusileidęs į šią varganą provinciją – žemę, apdovanojęs mus savo apsilankymu, prisiėmęs mūsų kūną ir tapęs žmogumi, kaip mes. Adventas mus kviečia pakartoti šio artumo kelią ir nuolat primena, kad Dievas nepasitraukė iš pasaulio, kad jis nėra jame nesantis, nepaliko mūsų vienų, bet artinasi prie mūsų įvairiais būdais, kuriuos atpažinti turime išmokti. Mes irgi savo tikėjimu, viltimi ir meile esame pašaukti kasdien šį artumą atrasti ir liudyti dažnai paviršutiniškame bei išsiblaškiusiame pasaulyje ir leisti savo gyvenime suspindėti šviesai, apšvietusiai Betliejaus olą. Dėkoju.

© Vertė „Bažnyčos žinios“ 2013 | Nr. 1