Bendrųjų audiencijų katechezės

Apie Jėzaus pradėjimą Šventosios Dvasios veikimu

Brangūs broliai ir seserys!

Viešpaties Gimimas vėl apšvietė tamsą, dažnai apgaubiančią pasaulį ir mūsų širdį, ir atnešė viltį bei džiaugsmą. Iš kur ta šviesa? Iš Betliejaus olos, kur piemenys „rado Mariją, Juozapą ir kūdikį, paguldytą ėdžiose“ (Lk 2, 16). Šventosios Šeimos akivaizdoje kyla dar vienas klausimas: kaip tas mažas, silpnas kūdikis galėjo į pasaulį atnešti tokią radikalią, istorijos tėkmę pakeitusią naujybę? Galbūt tai susiję su kokia nors slėpininga kilme, pranokstančia tą olą?

Tad vis iš naujo iškyla Jėzaus kilmės klausimas, to per teismo procesą klausia ir prokuratorius Poncijus Pilotas: „Iš kur tu?“ (Jn 19, 9). Bet kilmė juk visiškai aiški. Kai Jono evangelijoje Viešpats sako: „Aš duona, nužengusi iš dangaus“, žydai atsako murmėjimu: „Argi jis ne Jėzus, Juozapo sūnus?! Argi mes nepažįstame jo tėvo ir motinos? Kaip jis gali sakyti: ‘Aš esu nužengęs iš dangaus’?“ (Jn 6, 41–42). O vėliau Jeruzalės gyventojai tvirtai atmetė Jėzaus pretenziją į mesijus sakydami gerai žiną, „iš kur jis kilęs“, „o kai ateis Mesijas, niekas nežinos, iš kur jis“ (Jn 7, 27). Pats Jėzus parodo, koks klaidingas tas jų žinojimas, ir užsimena, iš kur jis atėjęs: „Ne pats nuo savęs atėjau, bet tiesakalbis yra tas, kuris mane atsiuntė, o jūs jo nepažįstate“ (Jn 7, 28). Jėzus, žinome, buvo kilęs iš Nazareto, gimęs Betliejuje, bet kas žinoma apie jo tikrąją kilmę?

Keturiose evangelijose aiškiai atsakoma, iš kur Jėzus. Jo tikroji kilmė yra Tėvas, Dievas. Jis visiškai kyla iš Dievo, bet kitaip negu Dievo pranašai ar pasiuntiniai pirma jo. Tas kilmės iš Dievo, kurio niekas nepažįsta, slėpinys jau atskleidžiamas Kalėdų laiku skaitomuose Mato ir Luko evangelijų pasakojimuose apie Jėzaus vaikystę. Arkangelas Gabrielius paskelbė: „Šventoji Dvasia nužengs ant tavęs, ir Aukščiausiojo galybė pridengs tave savo šešėliu“ (Lk 1, 35). Tuos žodžius kartojame kaskart, kai recituojame Tikėjimo išpažinimą: „Et incarnatus est de Spiritu Sancto, ex Maria Virgine – Šventosios Dvasios veikimu priėmė kūną iš Mergelės Marijos ir tapo žmogumi“. Tardami šiuos žodžius priklaupiame, nes Dievą slėpusi uždanga praskleidžiama ir mus palyti nesuvokiamas ir nepasiekiamas jo slėpinys: Dievas tampa Emanueliu, „Dievu su mumis“. Klausydamiesi sakralinės muzikos didžiųjų kompozitorių Mišių – pavyzdžiui, Mocarto Vainikavimo Mišių, – iškart pastebime, kaip jie prie šios ištaros stabteli, tartum visuotine muzikos kalba norėdami išreikšti tai, ko neįmanoma perteikti žodžiais, – didį įsikūnijančio, žmogumi tampančio Dievo slėpinį.

Atidžiai įsiklausydami į žodžius: „Šventosios Dvasios veikimu priėmė kūną iš Mergelės Marijos“, matome, kad jais nusakomi keturi veikėjai. Šventoji Dvasia ir Marija įvardijamos tiesiogiai, o „Jis“, t. y. Sūnus, priėmęs kūną Mergelės įsčiose, numanomas. Tikėjimo išpažinime Jėzus apibūdinamas keliais vardais: „Viešpats, Kristus, Dievo vienatinis Sūnus, šviesa iš šviesos, tikras Dievas iš tikro Dievo, esantis vienos prigimties su Tėvu“ (Nikėjos-Konstantinopolio Tikėjimo simbolis). Taigi, matome, kad „Jis“ kreipia į kitą asmenį, į Tėvą. Tad pirmutinis šios ištaros veikėjas yra Tėvas, kuris kartu su Sūnumi ir Šventąja Dvasia yra vienatinis Dievas.

Šiuo teiginiu aptariama ne amžinoji Dievo būtis, bet veiksmas, kuriame dalyvauja trys dieviškieji Asmenys ir kuris įgyvendinamas ex Maria Virgine. Be Marijos Dievas nebūtų įžengęs į žmonijos istoriją ir nebūtų įvykę tai, kas mūsų Tikėjimo išpažinime yra svarbiausia: Dievas yra „Dievas su mumis“. Tad Marija neatskiriamai susijusi su mūsų tikėjimu į Dievą, kuris veikia, kuris įžengia į istoriją. Ji padaro Jam savo asmenį prieinamą, „sutinka“ tapti Dievo apsigyvenimo vieta.

Kartais pasauliui teiktino liudijimo akivaizdoje savo kelionėje bei tikėjimo gyvenime pajuntame savo skurdą, netinkamumą. Tačiau Dievas pasirinko būtent paprastą moterį didžiulės Romos imperijos atkampios provincijos nežinomame kaime. Visada, net didžiausiuose sunkumuose, kaip Marija, turime pasitikėti Dievu, atnaujinti tikėjimą jo buvimu bei veikimu mūsų istorijoje. Dievui nėra negalimų dalykų! Su juo mūsų gyvenimas visuomet remiasi į tvirtą pagrindą ir yra atviras tvirtos vilties ateičiai.

Tikėjimo išpažinime tardami: „Šventosios Dvasios veikimu priėmė kūną iš Mergelės Marijos“, sakome, kad Šventoji Dvasia kaip Aukščiausiojo galia slėpiningai pradėjo Mergelėje Marijoje Dievo Sūnų. Evangelistas Lukas perteikia arkangelo Gabrieliaus žodžius: „Šventoji Dvasia nužengs ant tavęs, ir Aukščiausiojo galybė pridengs tave savo šešėliu“ (1, 35). Akivaizdžios dvi nuorodos: pirmoji susijusi su sukūrimo akimirka. Pradžios knygos pradžioje parašyta: „Vėjas iš Dievo dvelkė viršum vandenų“ (1, 2). Dvasia Kūrėja pašaukė egzistuoti visus daiktus ir žmogų. Tai, kas tos pačios dieviškosios Dvasios veikimu vyksta Marijoje, yra naujas kūrimas: Dievas, visą būtį iš nieko pašaukęs į egzistenciją, įsikūnijimu duoda žmonijai naują pradžią. Bažnyčios tėvai kartais vadina Kristų naujuoju Adomu, taip pabrėždami, kad naujoji kūrinija prasidėjo sulig Dievo Sūnaus prasidėjimu Mergelės Marijos įsčiose. Tai verčia pamąstyti apie tai, jog ir tikėjimas mus taip galingai atnaujina, kad galima kalbėti apie antrąjį gimimą. Iš tiesų mūsų kaip krikščionių gyvenimas prasideda nuo krikšto: jo dėka atgimstame kaip Dievo vaikai ir esame įtraukiami į Jėzaus sūniškąjį santykį su Tėvu. Norėčiau pabrėžti, kad mes krikštą priimame, esame pakrikštijami – tai neveikiamoji rūšis, – nes niekas savo išgalėmis negali tapti Dievo sūnumi. Tai laisvai duodama dovana. Šv. Paulius primena šią krikščionių įsūnystę pagrindiniame Laiško romiečiams tekste šiais žodžiais: „Visi, vedami Dievo Dvasios, yra Dievo vaikai. Jūs gi esate gavę ne vergystės dvasią, kad ir vėl turėtumėte bijoti, bet gavote įvaikystės Dvasią, kurioje šaukiame: ‘Aba, Tėve!’ Ir pati Dvasia liudija mūsų dvasiai, kad esame Dievo vaikai“ (Rom 8, 14–16), o ne vergai. Tiktai atsiveriant, kaip Marija, Dievo veikimui, tik savo gyvenimą patikint Viešpačiui kaip draugui, kuriuo galima visiškai pasitikėti, viskas pasikeičia, mūsų gyvenimas įgyja naują prasmę ir naują veidą – mus mylinčio ir mūsų niekada neapleidžiančio Tėvo vaikų veidą.

Minėjome du elementus: pirmasis yra viršum vandenų dvelkianti Dvasia, Dvasia Kūrėja; antrasis elementas glūdi apreiškimo Marijai žodžiuose.

Angelas pasakė Marijai: „Aukščiausiojo galybė pridengs tave savo šešėliu.“ Čia užsimenama apie šventąjį debesį. Išėjimo metu jis gaubdavo susitikimo palapinę, Sandoros skrynią, kurią izraeliečiai nešėsi su savimi, ir rodydavo Dievo artumą (plg. Iš 40, 34–38). Taigi Marija yra nauja šventoji palapinė, nauja sandoros skrynia: į arkangelo žodžius atsakydama savuoju „taip“, ji suteikė Dievui buveinę apsigyventi pasaulyje; tas, kurio negali sutalpinti visata, apsigyveno Mergelės įsčiose.

Dabar grįžkime prie klausimo, nuo kurio pradėjome, prie Jėzaus kilmės klausimo, sutraukto į Piloto klausimą: „Iš kur tu?“ Jėzaus tikroji kilmė paaiškėja pačioje evangelijų pradžioje: jis yra viengimis Tėvo Sūnus, kyla iš Dievo. Prieš mūsų akis – didis ir sukrečiantis slėpinys, švenčiamas Kalėdų laiku. Dievo Sūnus Šventosios Dvasios veikimu priėmė kūną Mergelės Marijos įsčiose. Ši žinia skamba vis iš naujo atnešdama į mūsų širdis džiaugsmą ir viltį, nes kaskart teikia tikrumą, jog net ir tada, kai sunkumų bei blogio akivaizdoje dažnai jaučiamės silpni, vargani ir bejėgiai, Dievo galia visada veikia ir daro įstabius darbus būtent per patį silpnumą. Mūsų jėga yra jo malonė (plg. 2 Kor 12, 9–10). Dėkoju.