Bendrųjų audiencijų katechezės

Jėzus Kristus – „viso Apreiškimo tarpininkas ir drauge pilnatvė“

Brangūs broliai ir seserys!

Dogminėje konstitucijoje apie Dievo Apreiškimą Dei Verbum Vatikano II Susirinkimas pareiškia, kad visa Dievo Apreiškimo mums gelmė suspindi Kristuje, kuris yra „viso apreiškimo tarpininkas ir drauge pilnatvė“ (2). Senajame Testamente pasakojama, kad Dievas, nepaisydamas pirmosios nuodėmės, nepaisydamas žmogaus, panorusio pasigviešti Kūrėjui priklausančią vietą, puikybės, iš naujo atveria savo draugystės galimybę, pirmiausia per sandorą su Adomu ir nedidelę Izraelio tautą, kurią jis išsirinko ne pagal žemiškosios galios kriterijus, bet tiesiog iš meilės. Tas pasirinkimas, liekantis slėpiniu, atskleidžia Dievo stilių, kuris kai kuriuos pašaukia ne tam, kad atstumtų kitus, bet kad pašauktieji būtų pas jį vedantis tiltas: išrinkimas visada yra dėl kitų. Izraelio istorijoje galime įžvelgti ilgo kelio etapus, per kuriuos Dievas leido save pažinti, apsireiškė, žodžiais ir darbais įžengė į istoriją. To siekdamas jis siuntė tarpininkus – Mozę, pranašus, teisėjus, kurie perteikdavo tautai jo valią, primindavo būtinybę būti ištikimiems sandorai ir neleisdavo nuslopti dieviškųjų pažadų pilnatviško ir galutinio išpildymo lūkesčiui.

Būtent tų pažadų išpildymą kontempliavome šv. Kalėdų laiku – Dievo apreiškimo viršūnę, pilnatvę. Jėzuje iš Nazareto Dievas tikrai aplankė savo tautą, žmoniją jos lūkesčius pranokstančiu būdu: atsiuntė savo vienatinį Sūnų; Dievas pats tapo žmogumi. Jėzus nepasako mums ko nors apie Dievą, nekalba tiesiog apie Tėvą, bet yra Dievo Apreiškimas, nes yra Dievas ir mums apreiškia Dievo veidą. Savo evangelijos prologe šventasis Jonas rašo: „Dievo niekas niekada nėra matęs, tiktai viengimis Sūnus – Dievas, Tėvo prieglobstyje esantis, mums jį atskleidė“ (Jn 1, 18).

Prie to „Dievo veido atskleidimo“ norėčiau stabtelėti. Čia šventasis Jonas savo evangelijoje mums primena reikšmingą įvykį. Artėjant kančiai, Jėzus drąsina mokinius ragindamas nebijoti ir tikėti, paskui pradeda su jais kalbėti apie Dievą Tėvą (plg. Jn 14, 2–9). Kažkuriuo metu apaštalas Pilypas paprašo Jėzaus: „Viešpatie, parodyk Tėvą, ir bus mums gana“ (Jn 14, 8). Pilypas labai praktiškas ir konkretus, pasako tai, ką norėtume pasakyti ir mes: „Norime pamatyti, parodyk mums Tėvą.“ Jis nori pamatyti Tėvą, pamatyti jo veidą. Jėzaus atsakas skirtas ne tik Pilypui, bet ir mums ir įvesdina į pačią kristologinio tikėjimo šerdį; Viešpats pareiškia: „Kas yra matęs mane, yra matęs Tėvą!“ (Jn 14, 9). Į šią ištarą sutraukta visa Naujojo Testamento naujybė, pasirodžiusi Betliejaus oloje: galima matyti Dievą, Dievas parodė savo veidą, jis regimas Jėzuje Kristuje.

„Dievo veido ieškojimo“ tema, troškimas išvysti jo veidą, pamatyti Dievą tokį, koks jis yra, galingai juntamas visame Senajame Testamente: hebrajiškas žodis pānîm, reiškiantis veidą, aptinkamas mažiausiai keturis šimtus kartų, o iš jų šimtą kartų yra susijęs su Dievu: šimtą kartų norima pamatyti jo veidą. Ir vis dėlto žydų religija griežtai draudė atvaizdus, nes jais neįmanoma perteikti Dievo, o taip, priešingai, elgdavosi kaimyninės tautos garbindamos stabus; vadinasi, šiuo atvaizdų draudimu Senajame Testamente norėta visiškai atsisakyti kulto ir pamaldumo bet kokio „vaizduojamumo“. Ką gi pamaldžiam izraeliečiui reiškė ieškoti Dievo veido žinant, kad neįmanoma turėti jokio atvaizdo? Klausimas svarbus: viena vertus, norima pasakyti, jog Dievo negalima susiaurinti ligi objekto, į rankas paimamo atvaizdo ir negalima jo kuo nors pakeisti; antra vertus, teigiama, kad Dievas turi veidą, t. y. yra „Tu“, su kuriuo galima užmegzti ryšį ir kuris nėra įkalintas savo danguje ir tik iš viršaus stebi žmones. Dievas tikrai pranoksta visus daiktus, tačiau jis kreipiasi į mus, mūsų klausosi, mūsų trokšta, kalba, sudaro sandorą, geba mylėti. Išganymo istorija yra vis labiau žmogui apsireiškiančio, vis labiau savo veidą apreiškiančio Dievo santykio su žmonija istorija.

Metų pradžioje, sausio 1-ąją, liturgijoje girdėjome labai gražią tautos laiminimo maldą: „Viešpats telaimina ir tesaugo tave! Teleidžia Viešpats šviesti tau savo veidą ir tebūna tau maloningas! Tepažvelgia Viešpats į tave maloniai ir tesuteikia ramybę!“ (Sk 6, 24–26). Dieviškojo veido spindesys yra gyvybės šaltinis, tai, kas leidžia regėti tikrovę; jo veido šviesa – tai gyvenimo vadovas. Senojo Testamento asmenybė, ypač susijusi su „Dievo veidu“, yra Mozė; jį Dievas pasirinko norėdamas išlaisvinti tautą iš Egipto vergijos, jam patikėjo sandoros Įstatymą ir nuvedė jį į Pažadėtąją žemę. Išėjimo knygos 33-iajame skyriuje sakoma, kad Mozę su Dievu siejo artimas ir pasitikėjimo kupinas ryšys: „Viešpats kalbėdavo su Moze veidas į veidą, kaip žmogus kalba su savo bičiuliu“ (11 eil.). Dėl tokio pasitikėjimo Mozė paprašo Dievo: „Prašyčiau parodyti man savo šlovę.“ Dievas aiškiai atsako: „Aš padarysiu, kad praeis prieš tave visas mano gerumas ir ištarsiu prieš tave savo vardą <...>. Bet <...> mano veido negali pamatyti ir likti gyvas. <...> Štai arti manęs yra vieta. <...> Tu pamatysi mano nugarą. Bet mano veido niekas negali matyti“ (18–23 eil.). Viena vertus, kalbamasi veidas į veidą, bet, kita vertus, šiame gyvenime neįmanoma išvysti Dievo veido, kuris lieka paslėptas; regėjimas ribotas. Bažnyčios tėvai aiškindavo, kad žodžiais: „Tu pamatysi mano nugarą“ norima pasakyti: tu gali tik sekti paskui Kristų ir, matydamas jo nugarą, matysi Dievo slėpinį; paskui Dievą galima sekti tik matant nugarą.

Iš pagrindų viskas atsinaujina su įsikūnijimu. Ieškant Dievo veido, įvyksta netikėtas posūkis, nes dabar galima regėti tą veidą, Jėzaus, Dievo Sūnaus, tapusio žmogumi, veidą. Jėzumi atbaigiamas su Abraomo pašaukimu prasidėjęs Dievo Apreiškimo kelias. Jis to Apreiškimo pilnatvė, nes yra Dievo Sūnus, „viso apreiškimo tarpininkas ir drauge pilnatvė“ (Dogminė konstitucija Dei Verbum, 2), jame sutampa Apreiškimo turinys ir apreiškėjas. Jėzus mums parodo Dievo veidą ir atskleidžia Dievo vardą. Kunigiškojoje maldoje per Paskutinę vakarienę jis taria Tėvui: „Aš apreiškiau tavo vardą žmonėms <...> Aš pagarsinau tavo vardą“ (Jn 17, 6. 26). Ištara „Dievo vardas“ Dievas pažymimas kaip tas, kuris yra tarp žmonių. Degančiame krūme Mozei Dievas apreiškė savo vardą, t. y. padarė save pašaukiamą, davė konkretų ženklą, kad „yra čia“ tarp žmonių. Visa tai Jėzumi pilnatviškai atbaigiama: jis pradeda naują Dievo buvimo istorijoje būdą, nes tie, kurie jį regi, regi Tėvą, kaip jis pasakė Pilypui (plg. Jn 14, 9). Krikščionybė, pasak šv. Bernardo, yra „Dievo žodžio religija“, tačiau ne „parašyto ir nebylaus žodžio, bet įsikūnijusio ir gyvo Žodžio“ (Hom. super missus est, IV, 11: PL 183, 86B). Patristikos ir viduramžių tradicijoje tai tikrovei išreikšti vartota ypatinga formulė: sakyta, kad Jėzus yra Verbum abbreviatum (plg. Rom 9, 28, remiantis Iz 10, 22), sutrumpintas Žodis, Tėvo, viską mums pasakiusio Jėzuje, glaustas, sutrumpintas ir esminis žodis. Jėzuje pasakytas visas žodis.

Jėzus taip pat yra pilnatviškas tarpininkas tarp Dievo ir žmogaus. Senajame Testamente yra visa greta asmenybių, atliekančių tą funkciją, pirmiausia Mozė, išlaisvintojas, vadovas, sandoros „tarpininkas“, tokiu jis laikomas ir Naujajame Testamente (plg. Gal 3, 19; Apd 7, 35; Jn 1, 17). Jėzus, tikras Dievas ir tikras žmogus, nėra tiesiog tik vienas Dievo ir žmogaus tarpininkas iš daugelio, jis yra naujosios ir amžinosios sandoros „tarpininkas“ (plg. Žyd 8, 6; 9, 15; 12, 24), nes „vienas yra Dievas, – sako Paulius, – ir vienas Dievo ir žmonių Tarpininkas – žmogus Jėzus Kristus“ (1 Tim 2, 5; plg. Gal 3, 19–20). Jame išvystame ir sutinkame Tėvą, jame galime šauktis Dievo vardu: „Aba, Tėve“, jame mums dovanotas išganymas.

Troškimas tikrai pažinti Dievą, t. y. išvysti Dievo veidą, būdingas kiekvienam žmogui, net ateistams. Galbūt nesąmoningai trokštame tiesiog išvysti, kas jis yra, koks jis, kas jis yra mums. Tačiau tas troškimas išsipildo sekant paskui Kristų, matant nugarą ir pagaliau išvystant Dievą kaip draugą, jo veidą Kristaus veide. Svarbu sekti Kristų ne tik tada, kai sunku ir surandame laiko tarp kasdienių užsiėmimų, svarbu sekti visu savo gyvenimu. Visas mūsų gyvenimas turi būti nukreiptas į susitikimą su Kristumi, į meilę jam. Ir šioje meilėje pagrindinę vietą turėtų užimti meilė artimui, ta meilė, kuri Nukryžiuotojo šviesoje leidžia mums atpažinti Kristaus veidą vargdieniuose, silpnuosiuose, kenčiančiuose. Tikrąjį Kristaus veidą galima pažinti tik klausantis jo žodžio, kalbantis viduje, įžengiant į tą žodį kaip į tikrą susitikimą ir, žinoma, dalyvaujant Eucharistijos slėpinyje. Luko evangelijoje yra reikšmingas pasakojimas apie mokinius iš Emauso, atpažįstančius Jėzų, kai jis laužo duoną; tačiau tam juos parengė kelionė kartu su juo, kvietimas pasilikti kartu su jais vakarienės, pokalbis, uždegęs jų širdis. Ir tada pagaliau jie išvysta Jėzų. Mums Eucharistija irgi yra didžioji mokykla, kurioje išmokstame matyti Dievo veidą, kurioje užsimezga artimas ryšys su juo, sykiu išmokstant atgręžti savo žvilgsnį į galutinę istorijos valandą, kai jis mus pripildys savo Veido šviesos. Žemėje keliaujame į pilnatvę, džiugiai laukdami Dievo Karalystės tikro išsipildymo. Dėkoju.