Bendrųjų audiencijų katechezės

„Tikiu į Dievą Tėvą visagalį“

Brangūs broliai ir seserys!

Praėjusio trečiadienio katechezėje stabtelėjome prie Credo pirmųjų žodžių: „Tikiu į Dievą.“ Tačiau ta ištara Tikėjimo išpažinime patikslinama: Dievas yra visagalis Tėvas, dangaus ir žemės Kūrėjas. Tad šiandien kartu su jumis norėčiau apmąstyti Dievo pirmutinį ir pamatinį apibrėžimą, pateikiamą Credo, – tai, kad jis yra Tėvas. 

Šiandien ne visada lengva kalbėti apie tėvystę. Pirmiausia Vakarų pasaulyje iširusios šeimos, vis daugiau jėgų reikalaujanti darbinė veikla, rūpesčiai ir dažni sunkumai stengiantis subalansuoti šeimos biudžetą, blaškantis žiniasklaidos veržimasis į kasdienį gyvenimą – tai tik keletas iš daugybės veiksnių, galinčių kliudyti giedram ir konstruktyviam tėvų ir vaikų santykiui. Bendrauti kartais pasidaro sunku, nyksta tarpusavio pasitikėjimas ir ryšys su tėvu gali tapti problemiškas; neturint jokio tinkamo pavyzdžio, lygiai taip pat problemiška tampa Dievą įsivaizduoti kaip Tėvą. Tiems, kurių tėvas buvo pernelyg valdingas ir griežtas arba abejingas ir stokojantis švelnumo, arba jo apskritai nebuvo, nelengva giedrai mąstyti apie Dievą kaip apie Tėvą ir, kupinam pasitikėjimo, save jam patikėti.

Tačiau biblinis Apreiškimas padeda įveikti šiuos sunkumus, nes kalba apie Dievą, kuris mums parodo, ką iš tiesų reiškia būti „tėvu“; ypač Evangelijoje Dievas atsiskleidžia kaip Tėvas, kuris myli mus taip, kad dėl žmonijos išganymo dovanoja savo Sūnų. Tad sąsaja su tėviška figūra padeda suprasti šį tą apie Dievo meilę, kuri visada būna nepalyginamai didesnė, ištikimesnė, visuotinesnė negu bet kurio žmogaus. „Argi atsiras iš jūsų žmogus, – sako Jėzus savo mokiniams norėdamas parodyti Tėvo veidą, – kuris savo vaikui, prašančiam duonos, duotų akmenį?! Arba jeigu jis prašytų žuvies, nejaugi paduotų jam gyvatę? Jei tad jūs, būdami nelabi, mokate savo vaikams duoti gerų daiktų, juo labiau jūsų dangiškasis Tėvas duos gera tiems, kurie jį prašo“ (Mt 7, 9–11; plg. Lk 11, 11–13). Dievas yra mūsų Tėvas, nes mus palaimino ir išsirinko dar iki pasaulio sukūrimo (plg. Ef 1, 3–6), jis tikrai padarė mus savo vaikais Jėzuje (plg. 1 Jn 3, 1). Ir, kaip Tėvas, Dievas su meile lydi visą mūsų gyvenimą, dovanodamas mums savo žodį, mokymą, malonę, savo Dvasią.

Jis yra – kaip apreiškia Jėzus – Tėvas, kuris maitina nei sėjančius, nei pjaunančius padangių sparnuočius, papuošia lauko gėles nuostabiausiomis spalvomis, gražesniais negu karaliaus Saliamono drabužiais (plg. Mt 6, 26–32; Lk 12, 24–28); o mes – priduria Jėzus – juk daug vertingesni už gėles ir padangių sparnuočius! Ir jei jis yra toks geras, kad „leidžia savo saulei tekėti blogiesiems ir geriesiems, siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų“ (Mt 5, 45), tai mes galime be baimės ir visiškai pasitikėdami patikėti save jo tėviškam atleidimui visada, kai tik išklystame iš teisingo kelio. Dievas yra gerasis Tėvas, priimantis, apkabinantis atgailaujantį sūnų palaidūną (plg. Mt 18, 19; Mk 11, 24; Jn 16, 23) ir siūlantis dangaus duoną bei gyvybės vandenį, teikiantį amžinąjį gyvenimą (plg. Jn 6, 32. 51. 58).

Štai kodėl priešų apsuptas, nedorėlių ir šmeižikų apgultas 27-osios psalmės maldininkas, kuris ieško ir šaukiasi Viešpaties pagalbos, gali, kupinas tikėjimo, paliudyti: „Nors mano tėvas ir motina mane paliktų, tačiau Viešpats mane priims“ (10 eil.). Dievas yra Tėvas, niekada nepaliekantis savo vaikų, geranoriškas Tėvas, palaikantis, padedantis, priimantis, atleidžiantis, gelbėjantis su ištikimybe, be galo pranokstančia žmogų ir atsiveriančia amžinybei. „Nes jo ištikima meilė amžina“ – kaip litanija kartojama 136-osios psalmės kiekvienoje eilutėje atpasakojant išganymo istoriją. Dievo Tėvo meilė niekada nesibaigia, niekada nepasitraukia nuo mūsų; tai – meilė, dovanojanti save iki galo, iki Sūnaus paaukojimo. Tikėjimas teikia mums tą tikrumą, tampantį patikima uola, ant kurios galime statydinti savo gyvenimą: galime pakelti visas sunkumų ir pavojų akimirkas, krizės tamsą ir kančios metą, nes mus palaiko pasitikėjimas, jog Dievas mūsų niekada nepalieka vienų ir visada yra arti, kad mus gelbėtų ir vestų į amžinąjį gyvenimą.

Būtent Viešpatyje Jėzuje pilnatviškai atsiskleidžia geranoriško Tėvo, kuris yra danguje, veidas. Būtent pažindami Jėzų galime pažinti ir Tėvą (plg. Jn 8, 19; 14, 7) ir regėdami Jėzų galime išvysti ir Tėvą, nes jis yra Tėve ir Tėvas – jame (plg. Jn 14, 9. 11). Jis yra „neregimojo Tėvo atvaizdas“, – sakoma Laiško kolosiečiams himne, – „visos kūrinijos pirmgimis <...> mirusiųjų pirmgimis“, per jį „turime atpirkimą, nuodėmių atleidimą“ ir per jį „kryžiaus krauju“ „visa sutaikinta“, „kas yra žemėje ir danguje“ (plg. Kol 1, 13–20).

Tikėjimas į Dievą Tėvą reikalauja tikėjimo į Sūnų, Šventosios Dvasios veikimu išganymą teikiančiame kryžiuje atpažįstant galutinį Dievo meilės apreiškimą. Dievas yra mums Tėvas, dovanodamas savo Sūnų; Dievas yra Tėvas, atleisdamas mums nuodėmes ir vesdamas mus į prikelto gyvenimo džiaugsmą; Dievas yra Tėvas, dovanodamas mums Dvasią, kurios dėka mes tampame vaikai ir iš tiesų galime kreiptis į jį: „Aba, Tėve“ (plg. Rom 8, 15). Štai kodėl Jėzus, mokydamas melstis, kviečia tarti: „Tėve mūsų“ (Mt 6, 9–13; plg. Lk 11, 2–4).

Taigi Dievo tėvystė yra begalinė meilė, prie mūsų, silpnų ir visko stokojančių vaikų, pasilenkiantis švelnumas. 103-iojoje psalmėje, didžiojoje giesmėje apie Dievo gailestingumą, skelbiama: „Kaip tėvas gailisi vaikų, taip Viešpats gailisi jo pagarbiai bijančiųjų. Juk jis žino, kokie mes padarai, – atsimena, kad mes esame dulkės“ (13–14 eil.). Būtent tas mūsų menkumas, žmogiškosios prigimties silpnumas, trapumas tampa Viešpaties gailestingumo šaukimusi, kad Jis parodytų savo tėvišką didybę ir švelnumą mums atleisdamas ir mus gelbėdamas.

Ir Dievas atsako į mūsų šaukimąsi atsiųsdamas savo Sūnų, kuris mirė ir prisikėlė dėl mūsų, įžengė į mūsų trapumą ir padarė tai, ko vienas žmogus niekada neįstengtų padaryti: kaip nekaltas avinėlis prisiėmė pasaulio nuodėmę ir mums atvėrė kelią į bendrystę su Dievu, padarė mus tikrais Dievo vaikais. Būtent čia, Velykų slėpinyje, visu spindesiu atsiskleidžia galutinis Tėvo veidas. Būtent čia, ant šlovingojo kryžiaus, pilnatviškai pasirodo Dievo kaip „visagalio Tėvo“ didybė.

Tačiau kaip, žvelgiant į Kristaus kryžių, galima manyti, kad Dievas yra visagalis? Žiūrint į blogio galią, įstengiančią nužudyti Dievo Sūnų? Norėtume, žinoma, dieviškosios visagalybės, atitinkančios mūsų proto schemas ir troškimus: „visagalio“ Dievo, išsprendžiančio problemas, įsikišančio, kad išvengtume sunkumų, nugalinčio priešiškas galybes, pakeičiančio įvykių eigą ir panaikinančio skausmą. Tad šiandien įvairūs teologai tvirtina, jog Dievas negali būti visagalis, kitaip nebūtų kančios nei blogio pasaulyje. Iš tiesų blogio ir kančios akivaizdoje daugeliui, mums, tampa problemiška, sunku tikėti į Dievą Tėvą ir tikėti, kad jis visagalis; kai kurie ieško prieglobsčio stabuose, pasiduodami pagundai manyti, kad atsakymą teikia menama „maginė“ visagalybė ir jos iliuziniai pažadai.

Tačiau tikėjimas į visagalį Dievą verčia mus sukti visiškai kitokiais keliais – išmokti suvokti, kad Dievas mąsto kitaip, kad Dievo keliai kitokie nei mūsų (plg. Iz 55, 8) ir jo visagalybė irgi kitokia: ji nesireiškia kaip automatinė ar savavališka jėga, bet visada yra paženklinta meilingos ir tėviškos laisvės. Dievas, sukurdamas laisvus kūrinius, dovanodamas jiems laisvę, atsisakė dalies savo galios, palikdamas galios mūsų laisvei. Tad jis myli ir gerbia laisvą meilės atsaką į savo kvietimą. Kaip Tėvas, Dievas trokšta, kad taptume jo vaikais ir kaip vaikai gyventume jo Sūnuje, bendrystėje, artimoje vienybėje su juo. Jo visagalybė reiškiasi ne prievarta, visų priešiškų galybių naikinimu, kaip trokštume, bet meile, gailestingumu, atleidimu, mūsų laisvės pripažinimu ir nepaliaujamu kvietimu atsiversti širdimi, regimu silpnumu – Dievas atrodo silpnas, jei prisiminsime Jėzų, kuris meldžiasi, leidžiasi būti nužudomas. Regimas silpnumas, kylantis iš kantrumo, romumo ir meilės, rodo, kokia yra tikroji visagalybė! Tokia yra Dievo galia! Ir ta galia nugali! Išminties knygoje Dievui skiriami tokie žodžiai: „Bet tu esi gailestingas visiems, nes tu visa gali; tu nepaisai žmonių nuodėmių, kad jie galėtų atgailauti. Juk tu myli visa, kas yra <...> Tu pasigaili visų, nes jie yra tavo, Viešpatie, – tavo, kuris myli visa, kas gyva“ (11, 23–24a. 26).

Tik tas, kuris tikrai galingas, gali pakelti blogį ir parodyti atjautą; tik tas, kuris galingas, gali visiškai išskleisti meilės jėgą. Ir Dievas, kuriam priklauso visi daiktai, nes jis juos sukūrė, parodo savo galią mylėdamas visa ir visus, kantriai laukdamas, kol mes, žmonės, kuriuos jis trokšta turėti kaip vaikus, atsiversime. Dievas laukia mūsų atsivertimo. Dievo visagalė meilė beribė, tokia, kad „jis nepagailėjo nė savo Sūnaus, bet atidavė jį už mus visus“ (Rom 8, 32). Meilės visagalybė kitokia nei pasaulio galia, ji yra visiško dovanojimosi galia, ir Jėzus, Dievo Sūnus, parodė pasauliui tikrąją Tėvo visagalybę atiduodamas savo gyvybę už mus, nusidėjėlius. Štai tikroji, autentiška ir tobula dieviškoji galia: atsakyti į blogį ne blogiu, bet gėriu, į įžeidimus – atleidimu, į mirtiną neapykantą – gyvybę teikiančia meile. Tada blogis tikrai nugalimas, nes nuplaunamas Dievo meilės; tada mirtis galutinai įveikiama, nes paverčiama gyvenimo dovanojimu. Dievas Tėvas prikelia Sūnų: mirtis, didysis priešas (plg. 1 Kor 15, 26), sunaikinama bei netenka savo geluonies (plg. 1 Kor 15, 54–55), ir mes, išlaisvinti iš nuodėmės, galime prisiartinti prie savosios Dievo vaikų tikrovės.

Tad tardami: „Tikiu į Dievą Tėvą visagalį“, išreiškiame savo tikėjimą Dievo meilės visagalybe – Dievo, kuris savo numirusiame ir prisikėlusiame Sūnuje įveikia neapykantą, blogį ir atveria mums amžinąjį gyvenimą, gyvenimą vaikų, trokštančių amžinai būti „Tėvo namuose“. Sakyti: „Tikiu į Dievą Tėvą visagalį“, tikiu jo galybe, tuo, kad jis – Tėvas, visada yra tikėjimo, atsivertimo, mąstysenos, jausenos ir visos gyvensenos perkeitimo aktas.

Brangūs broliai ir seserys, prašykime, kad Viešpats palaikytų mūsų tikėjimą, padėtų mums tikrai atrasti tikėjimą ir duotų jėgų skelbti nukryžiuotą ir prisikėlusį Kristų bei liudyti jį mylint Dievą ir artimą. Tegu Dievas suteikia mums malonę priimti buvimo vaikais dovaną, kad pilnatviškai gyventume Credo tiesomis, patikliai patikėdami save Tėvo meilei ir jo gailestingai visagalybei, kuri yra tikroji, išganymą teikianti visagalybė.