Bendrųjų audiencijų katechezės

Tikiu į Dievą, dangaus ir žemės Kūrėją, žmogaus Kūrėją

Brangūs broliai ir seserys!

Credo, kuris pradedamas Dievo kaip „visagalio Tėvo“ apibūdinimu – tai apmąstėme praėjusią savaitę, – po to priduriama, kad Dievas yra „dangaus ir žemės Kūrėjas“, pakartojant ištarą, kuria pradedama Biblija. Juk pirmoji Šventojo Rašto eilutė skamba: „Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę“ (Pr 1, 1): būtent Dievas yra visų daiktų pradžia, o kūrinijos grožis atspindi mylinčio Tėvo visagalybę. 

Dievas atsiskleidžia kūrinijoje kaip Tėvas ta prasme, kad yra gyvybės ištaka, o kurdamas parodo savo visagalybę. Šia prasme Šventojo Rašto įvaizdžiai įtaigūs (plg. Iz 40, 12; 45, 18; 48, 13; Ps 104, 2. 5; 135, 7; Pat 8, 27–29; Job 38–39). Psalmėse nekart pabrėžiama, kad jis kaip geras ir galingas Tėvas visada meiliai ir ištikimai rūpinasi tuo, ką sukūręs (plg. Ps 57, 11; 108, 5; 36, 6). Taip kūrinija tampa vieta, kur aikštėn iškyla Dievo visagalybė ir gerumas, ir ragina mus, tikinčiuosius, liudyti savo tikėjimą ir skelbti, kad Dievas yra Kūrėjas. „Tikėjimu suvokiame, – rašoma Laiške žydams, – kad pasauliai buvo sukurti Dievo žodžiu, būtent iš neregimybės atsirado regima“ (11, 3). Tad tikėti reiškia mokėti atpažinti neregimybę atrandant jos pėdsakų regimame pasaulyje. Tikintysis gali skaityti didžiąją gamtos knygą ir suprasti jos kalbą (plg. Ps 19, 2–5), tačiau Apreiškimo žodis, žadinantis tikėjimą, būtinas, kad žmogus iki galo suvoktų, kad Dievas yra Kūrėjas ir Tėvas. Būtent Šventajame Rašte tikėjimo apšviestas žmogaus protas gali surasti raktą į pasaulio supratimą. Ypatinga vieta tenka Pradžios knygos pirmajam skyriui, kur iškilmingai pateikiamas Dievo kuriamasis darbas, trunkantis septynias dienas: per šešias dienas Dievas iki galo sukuria pasaulį, o septintą, sekmadienį, liaujasi darbavęsis ir ilsisi. Tai – laisva diena visiems, bendrystės su Dievu diena. Šiuo įvaizdžiu Pradžios knygoje mums parodoma, kad pirmutinė Dievo mintis buvo surasti meilę, atsiliepiančią į jo meilę. Antra mintis – sukurti materialų pasaulį, kur galėtų būti ta meilė, kūriniai, kurie laisvai atsilieptų į jo meilę. Tokia struktūra tekste išryškinama keliais reikšmingais pakartojimais. Pavyzdžiui, šešis kartus pakartojama frazė: „Dievas matė, kad tai yra gera“ (Pr 1, 4. 10. 12. 18. 21. 25); galop septintą kartą, sukūrus žmogų, pasakoma: „Dievas apžvelgė visa, ką buvo padaręs, ir iš tikrųjų matė, kad buvo labai gera“ (31 eil.). Visa, ką Dievas sukūrė, yra gražu, kupina išminties ir meilės; Dievo kuriamoji veikla atneša tvarką, įgyvendina darną, dovanoja grožį. Pradžios knygos pasakojimuose randame, kad Viešpats kuria savo žodžiu: dešimt kartų tekste pavartojami žodžiai: „Dievas tarė“ (eil. 3, 6, 9, 11, 14, 20, 24, 26, 28, 29). Pasaulio tikrovei pradžią duoda žodis, Dievo logos, ir pasakymu: „Dievas tarė“ taip pabrėžiama dieviškojo žodžio veiksmingoji galia. Psalmininkas gieda: „Viešpaties žodžiu buvo padaryti dangūs ir jo burnos alsavimu visos jų galybės. <...> Juk jis tarė, ir pasaulis pasidarė, jis įsakė, ir visa atsirado“ (Ps 33, 6. 9). Gyvybė atsiranda, pasaulis egzistuoja, nes visa paklūsta Dievo žodžiui.

Tačiau šiandien kyla klausimas: ar mokslo ir technikos amžiuje dar prasminga kalbėti apie sukūrimą? Kaip turėtume suprasti Pradžios knygos pasakojimus? Biblija nėra gamtos mokslų vadovėlis; priešingai, ji turi padėti suprasti autentišką ir giliąją daiktų tiesą. Pamatinė tiesa, atskleidžiama Pradžios knygos pasakojimų, yra tai, jog pasaulis nėra viena kitai priešingų jėgų visuma; jo ištaka ir pagrindas yra logos, amžinasis protas Dievo, kuris toliau palaiko visatą. Pasaulis turi planą, gimusį iš to proto, iš kūrybiškos Dvasios. Tikėjimas, jog tai yra visa ko pagrindas, apšviečia kiekvieną egzistencijos aspektą ir įkvepia drąsos su pasitikėjimu ir viltimi leistis į gyvenimo nuotykį. Tad Raštas mums sako, kad būties, pasaulio pradžia, mūsų pradžia yra ne iracionalybė ir būtinybė, bet protas, meilė ir laisvė. Alternatyva štai kokia: arba pirmenybė teiktina iracionalybei, būtinybei, arba protui, laisvei, meilei. Mes tikime pastarąja pozicija.

Norėčiau tarti žodį ir apie tai, kas yra visos kūrinijos viršūnė, – apie vyrą ir moterį, žmogiškąją būtybę, vienintelę, „gebančią pažinti ir mylėti savo Kūrėją“ (Gaudium et spes, 12). Psalmininkas, žvelgdamas į dangų, klausia savęs: „Kai pasižiūriu į tavo dangų, – tavo pirštų darbą, – į mėnulį ir žvaigždes, kuriuos tu pritvirtinai – kas yra žmogus, kad jį atmeni, kas yra mirtingasis, kad juo rūpiniesi?“ (8, 4–5). Žmogus, su meile sukurtas Dievo, yra labai mažas palyginti su neišmatuojama visata; ir susižavėję žvelgdami į begalines dangaus skliauto erdvės, mes kartais suvokiame savo ribas. Žmogus gyvena šiuo paradoksu: mūsų menkumas ir ribotumas sugyvena su didybe to, ko mums panorėjo amžinoji Dievo meilė.

Pradžios knygos pasakojimai apie sukūrimą mus taip pat įvesdina į slėpiningą aplinką, padėdami pažinti Dievo žmogui sumanytą planą. Juose pirmiausia teigiama, kad Dievas padarė žmogų iš žemės dulkių (plg. Pr 2, 7). Tai reiškia, kad mes nesame Dievas, nepadarėme patys savęs, esame žemė; bet tai taip pat reiškia, kad esame kilę iš geros žemės, sukurtos gerojo Kūrėjo. Prie to pridurtina dar viena pamatinė tiesa: visi žmonės yra dulkės, nepaisant visų kultūros ir istorijos įspaustų skirtumų, nepaisant viso socialinio skirtingumo; esame viena ir ta pati žmonija, padaryta iš vienos ir tos pačios Dievo žemės. Ir dar: žmogus atsirado, nes Dievas į iš žemės padarytą kūną įkvėpė gyvybės alsavimą (plg. Pr 2, 7). Žmogus sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą (plg. Pr 1, 26–27). Visi turime tą Dievo įkvėptą gyvybės alsavimą, ir kiekvieno žmogaus gyvybei – sakoma Biblijoje – Dievas suteikė ypatingą apsaugą. Būtent tai yra giliausia žmogaus kilnumo neliečiamumo priežastis bet kurios pagundos vertinti asmenį pagal naudingumo ir galios kriterijus akivaizdoje. Būti sukurtam pagal Dievo paveikslą ir panašumą taip pat rodo, jog žmogus yra ne užsisklendęs savyje, bet esmiškai susijęs su Dievu.

Pradžios knygos pirmuose skyriuose atrandame du reikšmingus įvaizdžius – sodą su gėrio ir blogio pažinimo medžiu ir žaltį (plg. 2, 15–17; 3, 1–5). Sodu mums pasakoma, kad tikrovė, į kurią Dievas įkėlė žmogų, yra ne laukinė giria, bet vieta, kurioje saugu, galima rasti maisto ir pragyventi; žmogus pasaulį turi laikyti ne nuosavybe, kurią galima siaubti ir išnaudoti, bet Kūrėjo dovana, jo noro išganyti ženklu. Šią dovaną būtina puoselėti ir saugoti, pagarbiai, darniai, paisant jos ritmo bei logikos, pagal Dievo planą auginti ir plėtoti (plg. Pr 2, 8–15). Žalčio personažas kyla iš Rytų vaisingumo kultų, traukusių Izraelį ir nuolatos gundžiusių nusigręžti nuo slėpiningos sandoros su Dievu. To šviesoje pagunda, kuriai pasiduoda Adomas ir Ieva, pateikiama kaip kiekvienos pagundos ir nuodėmės šerdis. Juk ką sako žaltys? Jis neneigia Dievo, bet klastingai klausia: „Ar tikrai Dievas sakė: ‘Nevalgykite nuo jokio medžio sode!’?“ (Pr 3, 1). Taip žaltys sukelia abejonę: o gal sandora su Dievu yra kaustanti grandinė, atimanti laisvę ir gražiausius bei vertingiausius gyvenimo dalykus? Tokia pagunda tuomet virsta pagunda kurti gyvenamąjį pasaulį vien savo išgalėmis, nepripažinti kūriniui būdingo ribotumo, ribos tarp gėrio ir blogio, moralės; priklausomybė nuo Dievo kuriamosios meilės laikoma našta, kurią reikia nusimesti. Būtent tai yra kiekvienos pagundos esmė. Tačiau kai melu santykis su Dievu iškreipiamas, save statant Dievo vieton, pakinta ir visi kiti santykiai. Tada kitas tampa varžovu, grėsme: Adomas, pasidavęs pagundai, iškart apkaltina Ievą (plg. Pr 3, 12): abu slepiasi nuo Dievo žvilgsnio, su kuriuo anksčiau draugiškai kalbėdavosi (plg. 3, 8–10); pasaulis nebėra sodas, kuriame darniai gyvenama, bet virsta išnaudotina vieta, kurioje tyko pavojai (plg. 3, 14–19). Į žmogaus širdį įsismelkia pavydas ir neapykanta kitam: pavyzdys – Kainas, kuris nužudė savo brolį Abelį (plg. 4, 3–9). Sukildamas prieš savo Kūrėją, žmogus iš tiesų sukyla pats prieš save, paneigia savo kilmę ir, vadinasi, savo tiesą: tada į pasaulį įžengia blogis su savo sunkia skausmo ir mirties grandine. Visa, ką sukūrė Dievas, buvo gera, labai gera, bet po šio laisvo žmogaus apsisprendimo melo naudai į pasaulį įžengia blogis.

Norėčiau pabrėžti paskutinį pasakojimų apie sukūrimą mokymą: nuodėmė gimdo nuodėmę ir visos istorijos nuodėmės tarpusavyje susijusios. Šis aspektas duoda mums dingstį pakalbėti apie tai, kas vadinama „gimtąja nuodėme“. Ką reiškia ši sunkiai suprantama sąvoka? Paminėsiu tik kelis momentus. Pirma, nė vienas žmogus nėra užsisklendęs savyje, niekas negyvena vien iš savęs ir sau. Gyvybę gavome iš kitų, ir ne tik gimdami, bet ją gauname ir kasdien. Žmogus yra santykis: aš esu savimi tik turėdamas santykį su „tu“, turėdamas meilės santykį su Dievo „Tu“ ir kitų „tu“. Nusidėti reiškia sutrikdyti ar sugriauti santykį su Dievu – štai nuodėmės esmė: sugriauti santykį su Dievu, pamatinį santykį, statyti save Dievo vieton. Katalikų Bažnyčios katekizme sakoma, kad nusidėdamas pirmą kartą žmogus „save patį iškėlė aukščiau Dievo ir kartu paniekino Dievą: jis verčiau pasirinko save, o ne Dievą, vadinasi, nesiskaitė su savo kaip kūrinio padėtimi, drauge pakenkdamas ir sau pačiam“ (398). Sutrikdžius pamatinį santykį, kiti santykio poliai irgi išklibinami ar sugriaunami; nuodėmė suardo santykius, vadinasi, sugriauna viską, nes mes esame santykis. Jei žmonijos santykiška struktūra sutrikdoma nuo pradžių, kiekvienas žmogus įžengia į pasaulį, paženklintą tų sutrikdytų santykių, įžengia į pasaulį, sutrikdytą nuodėmės, kuria asmeniškai paženklinamas; pirmoji nuodėmė įsiėda į žmogaus prigimtį ir ją pažeidžia (plg. Katalikų Bažnyčios katekizmas, 404–406). Žmogus vien savo išgalėmis iš tos situacijos negali ištrūkti, negali atpirkti pats savęs; tik pats Kūrėjas gali atkurti teisingus santykius. Teisingi santykiai gali būti atnaujinti tik tada, jei tas, nuo kurio nutolome, prie mūsų prisiartins ir su meile išties mums ranką. Tai įvyko Jėzuje Kristuje, kuris nuėjo priešingu negu Adomas keliu, kaip skelbiama šventojo Pauliaus Laiško filipiečiams antro skyriaus himne (plg. 2, 5–11): Adomas nepripažino esąs kūrinys ir norėjo užimti Dievo vietą, o Jėzus, Dievo Sūnus, palaikydamas tobulą sūnišką santykį su Tėvu, kad atkurtų tvarkingus santykius su Dievu, nusižemino, tapo tarnu, nuolankiai nuėjo meilės keliu iki mirties ant kryžiaus. Taip Kristaus kryžius tapo naujuoju gyvybės medžiu.

Brangūs broliai ir seserys, gyventi tikėjimu reiškia pripažinti Dievo didybę ir priimti savo menkumą, savo kūrinišką būvį, leidžiant Viešpačiui pripildyti jį savo meilės, kad taip augtų mūsų tikroji didybė. Blogio su jo skausmo ir kančios našta slėpinį apšviečia tikėjimo šviesa, teikianti mums tikrumo, kad galime būti iš jo išlaisvinti, – tikrumo, kad būti žmogumi yra gera.