„Ieškau Tavo Veido, Viešpatie!“

Šiandien viso pasaulio Katalikų Bažnyčios katedrose pradedami švęsti Tikėjimo metai. Lygiai prieš 50 metų darbą pradėjo Vatikano II Susirinkimas, kurio laukė viso pasaulio katalikai. Laukė Šventosios Dvasios dvelksmo ir Bažnyčios atsinaujinimo. Anuomet pro geležinę uždangą mus pasiekdavo labai mažai informacijos, o mūsų atstovai, pačiu geriausiu atveju, parveždavo iš Romos tik gražių rožinių.

Nepaisant visų suvaržymų, kaip negalima užtvenkti upės bėgimo, taip nebuvo galima užtvenkti ir Vatikano II Susirinkimo dvasios. Ją pradėjome justi vartodami gimtąją kalbą Dievo žodžio liturgijoje ir, kiek vėliau, skaitydami Susirinkimo nutarimus. Atskirtis nuo laisvojo pasaulio, be neigiamų dalykų, turėjo vieną pozityvą – padėjo išvengti liturginių nukrypimų, kuriuos pirmaisiais metais po Susirinkimo inicijuodavo per karštos galvos.

Tikėjimo metai nėra skirti tik Vatikano II Susirinkimui ir Katalikų Bažnyčios katekizmo išleidimui paminėti. Visų pirma jie skirti mūsų – vyskupų, kunigų, vienuolių, aktyvių Bažnyčios darbuotojų ir visų pasauliečių katalikų – dvasinei pažangai ir tikėjimo augimui. Tikėjimas yra Dievo dovana, tarsi garstyčios grūdelis per Krikštą pasėtas mūsų sielose, o toliau jis turi augti, bet tai nevyksta savaime – reikia mūsų asmeninių didelių pastangų.

Ką reikės daryti per Tikėjimo metus, geriausiai nusako šios dienos Mišių skaitiniai. Apaštalas Paulius Laiške galatams primena, kad Dievo Dvasia gali daryti stebuklus, jeigu yra klusnumas tikėjimo skelbimui. Tai labai svarbu mūsų dienų pasaulyje, kur puikybės kupinas žmogus bando ištrinti ribas tarp tiesos ir asmeninės nuomonės, tarp gėrio ir nuodėmės. Tai prieš kelias dienas akivaizdžiai matėme spektaklio „Apie Dievo Veido koncepciją“ metu. Žiūrovai plojo, kai vaikai į Jėzaus veidą mėtė akmenis ir kai šiuo Veidu tekėjo nešvarumai.

Tikėjimas gali gimti ir augti tik nuolankioje širdyje. Manilos arkivyskupas Luis Antonio Tagle, kalbėdamas dabartiniu metu vykstančiame Vyskupų Sinode, pabrėžė nuolankumo svarbą. Jis sakė: „Pirmiausia pati Bažnyčia turi mokyti iš Viešpaties nuolankumo. Dievo galia labiausiai apsireiškia jo Sūnaus pažeminime, didžiulėje meilėje, kurią paliudijo Nukryžiuotasis.“

Daugeliui žmonių Evangelijos tiesa yra sunkiai priimtina tik todėl, kad jie per daug yra įtikėję į save ir savo neklystamumą. Ar nepasakytų apaštalas Paulius mūsų dienų žmonėms, ką savo laiku kalbėjo galatams: „O neprotingi galatai! Kas apkerėjo jus, kuriems akivaizdžiai buvo nupieštas nukryžiuotasis Jėzus Kristus?“ (Gal 3, 1).

Šios dienos Evangelijos skaitinyje randami trys Kristaus paraginimai: „Prašykite, ir jums bus duota; ieškokite, ir rasite; belskite, ir jums bus atidaryta (Lk 11, 9). Ko Jėzus kviečia prašyti, ieškoti ir kur reikia belstis? Jėzus nekviečia ieškoti turtų, nes ir pats „Žmogaus Sūnus neturi kur galvos priglausti“, nekviečia prašyti patogaus ir lengvo gyvenimo, nes Jo gyvenimas pasaulio akimis žvelgiant buvo nenusisekęs, – juk jis mirė ant kryžiaus prikaltas. Jėzus nekviečia belstis į galingųjų duris, prašant jų pagalbos, bet kviečia ieškoti Dievo karalystės, Dievo Valios, kviečia ieškoti tikros meilės, gebančios atleisti ir paprastame žmoguje matyti Dievo veidą. Šiems ieškantiems, prašantiems ir beldžiantiems į Dievo duris Jėzus pažadėjo, kad „Tėvas iš dangaus suteiks Šventąją Dvasią tiems, kurie jį prašo“.

Prašyti, ieškoti ir belsti lengviausia tiems, kurie savo dvasia yra beturčiai, nuolankūs. Kurie jaučiasi esą galingi, dideli ir turtingi, tie neieško, nebeldžia ir neprašo. Dievas juos palieka su jų godumu, puikybe ir dvasiniu skurdu, kurio jie dėl savo aklumo nepažįsta.

Tikėjimo metai nėra skirti tik netikinčiųjų evangelizavimui, tik „pagonių kiemui“. Tikėjimo metai pirmiausia yra skirti mums – vyskupams, kunigams, vienuoliams ir pasauliečiams, - kurie nuo Krikšto dienos keliaujame Dievo link. Mums yra didelis pavojus apie save mąstyti, kad viską žinome, viską suprantame ir viską darome, kad Dievas mumis būtų patenkintas. Labai dažnai mes esame drungni ir stokojame Kristaus atneštos meilės ugnies. Kaip šioje vietoje neprisiminti Apreiškimo knygos žodžių: „Tave vadina gyvu, o tu esi lavonas. <...> Žinau tavo darbus, jog nesi nei šaltas, nei karštas. O, kad būtum arba šaltas, arba karštas! Bet kadangi esi drungnas ir nei karštas, nei šaltas, aš išspjausiu tave iš savo burnos. Tu gi sakai: „Aš esu turtingas ir pralobęs, ir nieko man nebereikia“, – o nežinai, kad esi skurdžius, apgailėtinas, beturtis, aklas ir plikas“ (Apr 3, 1–17).

Tikėjimo metais pirmiausia pasiryžkime patys dvasiškai augti, nes kitiems negalėsime duoti to, ko patys stokosime. Mūsų dvasiniam augimui reikia ne tik Katalikų Bažnyčios katekizmo, Šventojo Rašto ar Vatikano II Susirinkimo studijų, bet labiausiai reikia draugystės su Viešpačiu. Ji pasiekiama per nuoširdžią kasdienę maldą, neretai praktikuojamą Sutaikinimo sakramentą, o ypač dažną ir vaisingą Eucharistijos šventimą. Malda paremkime vieni kitus, kad Tikėjimo metais mūsų gyvenime labiau nušvistų Jėzaus Veidas.