Vatikano radijo apybraižų ciklas „Katalikų bažnyčios katekizmas“

1. Įvadas

Tarp daugelio raginimų, kuriuos girdėjome iš popiežiaus Benedikto XVI lūpų pradedant Tikėjimo metus, buvo raginimas skaityti Katekizmą. Savo laiške „Porta fidei“ Šventasis Tėvas sako, kad Katekizmas ypač Tikėjimo metais turėtų būti „tikra tikėjimo palaikymo priemonė“.

Turime įvarius katekizmo variantus. Pirmiausia tai Katalikų Bažnyčios Katekizmas, paskelbtas prieš 20 metų. Pernai buvo išleistas jaunimui skirtas katekizmas Youtacat. Nors abu šie variantai išversti į daugelį kalbų ir išplatinta milijonai egzempliorių, vis dėlto ir didysis Katekizmas, ir kiti jo variantai, pasiekė tik nežymią katalikų Bažnyčios narių dalį. Ir nors Katekizmas pagrįstai vadinamas „vienu svarbiausių Vatikano II Susirinkimo vaisių“, jis tebėra gana menkai pažįstamas ir vertinamas. Tikėjimo metai turėtų būti proga pakeisti šią situaciją.

Katekizmo jaunimui Youcat pratarmėje Benediktas XVI ragino skaityti šį katekizmą aistringai ir ištvermingai. Negailėti jam laiko. Skaityti tyliai savo kambaryje, skaityti dviese, skaityti draugų ir bendramokslių grupėse, keistis idėjomis internete. Kalbėtis apie savo tikėjimą. Šiandien pradedamu trumpų pamąstytų apie Katekizmą ciklu ir norima atsiliepti į tą popiežiaus Benedikto raginimą. Aptardami įvarius pirmosios katekizmo dalies, pavadintos „Tikėjimo išpažinimas“ skyrius, kaip Popiežius prašė, kalbėsimės apie tikėjimą. Tad imkime į rankas Katekizmą!

2. Dievo troškimas

„Dievo troškimas yra įrašytas žmogaus širdyje“ – tai pirmieji Katekizmo žodžiai. Jie reiškia, kad vienas žmogaus grindžiamųjų elementų yra asmeninis ryšys su Begalybe. Dievas tarė: Myliu tave, Adomai ir šitaip Adomas buvo sukurtas. Dėl to šv. Augustinas „Išpažinimuose“ rašo: „Sutvėrei mus, Viešpatie, sau, ir nerami mūsų širdis, kol neras atilsio Tavyje“.

Dievo troškimas – tai ne aklos evoliucijos klaida ir ne Begalybę pasiekti trokštančio žmogaus absurdiška pretenzija. Šis troškimas gali būti patenkintas. Katekizmas pabrėžia, kad žmogus yra pajėgus siekti Dievo, nes tokiu jis buvo sukurtas. Žmogus sukurtas Dievo ir Dievui. Tad būti „pajėgiu“ siekti Dievo, su juo bendrauti, tai ne mūsų susigalvota iliuzija, bet mūsų Kūrėjo ir Išganytojo mums suteikta savybė. Šitame glūdi ir pats svarbiausias neprilygstamo žmogaus orumo pagrindas.

Bet ar mes tikrai trokštame Dievo? Katekizmas sako, kad šitą troškimą žmogus gali „pamiršti, jo neįvertinti ar net aiškiai jį atmesti“. Vadinasi, galime neklausyti širdies balso. Viena tokios laikysenos priežasčių gali būti „maištas dėl blogio pasaulyje“. Su mumis gali atsitikti kaip su tais grūdais, kurie pateko tarp erškėčių: pasaulio rūpesčiai arba turtai atitraukia mūsų dėmesį nuo svarbiausių dalykų. Kitos Katekizmo nurodomos Dievo troškimą slopinančios priežastys – tai tikinčiųjų rodomas blogas pavyzdys, tikėjimui priešiškos mąstymo srovės, o visų pirma žmogui nusidėjėliui būdingas polinkis slėptis nuo Dievo.

Tad imkime į rankas Katekizmą ir perskaitykime 27 straipsnį. Žmogus trokšta Dievo. Šis troškimas priklauso jo prigimčiai. 

Dievo pažinimas

Ar galime vien savo jėgomis pažinti Dievą? Atsakymas galėtų būti ir „taip“ ir „ne“, priklausomai nuo to kaip suprantame žodį „pažinti“. Negalime įrodyti Dievo buvimo, nes Absoliutas nesutelpa jokioje žmogiškojo mintijimo sistemoje. Tačiau galime pažinti Dievą – kaip sakoma Katekizmo 31 straipsnyje – „darnių ir įtikinamų argumentų, leidžiančių pasiekti patikimą tikrumą, prasme“. Kitaip tariant, žmogus, keldamas klausimus apie pasaulio kilmę ir sąrangą, samprotavimo seka gali prieiti prie Dievo, tačiau tai nereiškia, kad šitoks pažinimas savaime gali būti įrodytas ir perduotas kitiems.

Dėl to Katekizmas ir kalba ne apie Dievo „įrodymą“, bet apie „pažinimą“. Dėl tos pačios priežasties ir mums reikėtų kalbėti ne apie Dievo buvimo „įrodymus“, bet apie „kelius“, vedančius į Jo pažinimą. Katekizme randame nuorodą ir į labai stiprius Išminties knygos žodžius: „Juk iš prigimties kvaili buvo visi žmonės, kurie gyveno Dievo nepažindami ir kurie, matydami gerus dalykus, nepajėgė pažinti To, Kuris yra [...] juk iš kūrinių didingumo ir grožio panašiai suvokiamas ir jų Kūrėjas“ (Išm 13,1-5). Katekizme paminėtas ir Vatikano I Susirinkimo tvirtinimas, jog „Šventoji Motina Bažnyčia yra įsitikinusi ir moko, kad Dievas, [...] tikrai gali būti pažintas iš kūrinių prigimto žmogaus proto šviesa“.

Katekizmo paraginti pažinti Dievą, galime pabandyti ir tai ką šv. Ignacas Lojola siūlo savo „Dvasinės pratybose“. Stebėkime kaip „Dievas gyvena savo kūriniuose: elementams jis suteikia būtį, augalams - augimą, gyvūnams - jutimą, žmogui – supratimą“ (235). Ir kartu su psalmininku skelbkime: „Dangūs apsakinėja Dievo garbę“ (Ps 19,1).

Mums reikia apreiškimo

Kaip jau anksčiau sakyta, Katekizmas moko, kad Dievas „gali būti pažintas iš kūrinių prigimto žmogaus proto šviesa“ (36). Tačiau toks pažinimas susiduria ir su įvairiomis kliūtimis, tarp kurių popiežius Pijus XII mini „gimtosios nuodėmės sąlygotą geismingumą“ (plg. 37) Dėl to, bet ne vien dėl to, reikia, kad Dievas mums apsireikštų. Natūralus Absoliuto pažinimas, nors ir įmanomas, yra ribotas ir jis mums nieko nesako apie žmogui skirtus Dievo planus. Trijų pagrindinių mūsų tikėjimo tiesų apie Trejybę, Įsikūnijimą ir Malonę neįmanoma pažinti vien kūrinijos tyrinėjimo ir dedukcijos būdu. Tik Dievas mums jas gali apreikšti.

Krikščionių tikėjimas neatsirado vien iš žmogaus pastangų pažinti Dievą. Krikščionių tikėjimas – tai atsakymas Dievui, kuris pats panoro apsireikšti žmogui. Katekizmas taip pat moko, kad Apreiškimas nėra vien mums perduotų tikėjimo tiesų visuma, bet visų pirma asmeniškas susitikimas su Jėzumi Kristumi.

Dievas mums save apreiškia tokiu koks jis visuomet yra – Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios bendrystė. Jis nori, kad mes atsilieptume ir jį mylėtume. Dievas mums ne tik leidžia save pažinti, bet taip pat „nori savo dieviškuoju gyvenimu pasidalyti su savo laisvai sukurtais žmonėmis, kad Jo vienatiniame Sūnuje jie būtų Jam įsūniai“ (52). Tikėjimas – tai ne tik žinojimas, kad Dievas yra, bet ir pasitikėjimas Dievo meile, jo noru dalintis su mumis amžinuoju gyvenimu. Bažnyčios tėvai sakydavo: „Dievas tapo žmogumi, kad žmogus taptų Dievu“. Tai ne toks pažadas, kokiu šėtonas gundė rojaus sode, bet Dievo malonės dovana.

Apreiškimo pakopos

Norint pažinti Dievą, reikia kad pats Dievas mums apsireikštų. Ir iš tiesų Dievas žmogui apsireiškė. Katekizmo 54 paragrafe kalbama apie Apreiškimo pakopas. Pirmiausia Dievas save atskleidė pirmiesiems tėvams, pakviesdamas juos artimai su Juo bendrauti (54). Kvietimas niekada nebuvo atšauktas. Net ir po tos antropologinės katastrofos, kurią vadiname gimtąja nuodėme. Tai pat ir po pirmųjų tėvų nuopuolio, Dievas daug kartų žmonėms siūlė sandorą su juo.

Nojaus istorija yra pirmasis Biblijos tekstas, kur kalbama apie Dievo ir žmogaus sandorą. „Dievas pasakė Nojui: „Tai bus ženklas sandoros, kurią sudariau tarp savęs ir visų žemėje esančių mariųjų“ (Pr 9,17). Katekizmas pabrėžia, kad „sandora su Nojumi galiojo pagonių laikais iki visuotinio Evangelijos paskelbimo“ (58). Šis teiginys mums primena paslaptingą Evangelijos pagal Luką sakinį: „Jeruzalę mindžios pagonys, kol baigsis pagonių laikai“ (Lk 21,24).

Kita sandora buvo sudaryta su Abraomu. „Per tave bus palaimintos visos žemės giminės“ (Pr 12,3) – pasakė Dievas Abraomui. Jo palikuonių tauta paveldės patriarchams duotus pažadus ir taps išrinktąją tauta. Su tąja tauta Dievas sudarys sandorą ant Sinajaus kalno ir per Mozę suteiks jai Dekalogą: dešimtį gyvenimo žodžių.

Visos sandoros pilnatvę pasiekė Jėzaus Kristaus asmenyje, kuris yra „yra vienatinis, tobulas ir nepranokstamas Tėvo Žodis“ (65).

Atsiminkime, kad Dievo su žmonėmis sudarytos sandoros saisto ir mus. Tai padės Nojaus ir Abraomo, bet ypač Jėzaus, žmogumi tapusio Apreiškėjo ir Apreiškimo, istorijoje aiškiau suvokti ir mūsų gyvenimo prasmę.